Minint Rusijos invazinio karo į Ukrainą metines, svarbu teisingai suvokti ir įvertinti, ko moko ši situacija Lietuvą, Europą ir pasaulį.
Kas geriau galėtų apibūdinti ir klaidas, ir laukiančius ateities išbandymus, jei ne Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje Arnoldas Pranckevičius.
Juolab kad ir ankstesnės jo pareigos buvo glaudžiai susijusios su Ukraina. Jis iš arti stebėjo Oranžinę revoliuciją Ukrainoje, dirbdamas Prezidento Valdo Adamkaus patarėju, vėliau ėjo atsakingas pareigas Europos Parlamente, kur buvo delegacijų santykiams su Rusija, Ukraina ir Baltarusija administratorius.
Nuo 2009 m. liepos iki 2012 m. sausio dirbo Europos Parlamento pirmininko Jerzy Buzeko diplomatiniu patarėju. 2012–2016 m. – Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo išorės politikos patarėju. Nuo 2022 m. kovo 1 d. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Atsigręžus kelerius metus atgal
Pasak ambasadoriaus, Lietuvos partneriams europiečiams per pastaruosius 10–15 metų reikėjo aiškinti apie vykstančius procesus Ukrainoje, Moldovoje, Sakartvele, kalbėti apie tai, kaip Vladimiro Putino Rusija sistemingai bandė sustabdyti tų šalių integraciją į Europos Sąjungą. Daug kas nebuvo suprasta iš esmės, daug padaryta klaidų.
A. Pranckevičius prisiminė 2013 metų lapkritį vykusį vadovų susitikimą Vilniuje, kai V. Putino spaudimas, šantažas privertė tuometį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovičių nepasirašyti Rytų partnerystės sutarties.
Šią situaciją A. Pranckevičius gerai suvokė ir matė iš arti, nes kaip tik tada, rengiantis vadovų susitikimui, jis dvejus metus praleido derybinėje misijoje Ukrainoje, bandydamas padėti Ukrainai įgyvendinti sąlygas dėl asociacijos sutarties. Matydamas realią padėtį Ukrainoje, V. Janukovičiaus režimo melą ir pastangas stabdyti tą procesą, apie Rusijos mestas pajėgas žlugdyti sutarties pasirašymą A. Pranckevičius liudijo vakariečiams.
Tada Vakaruose, Europos Sąjungoje mažai kas suprato, kodėl Rusija imasi tiek daug veiksmų, kodėl po Maidano revoliucijos nusprendė aneksuoti Krymą, sukurti karą Donbase.
Daugelis manė, kad ta asociacijos sutartis, Rytų partnerystė, Europos Sąjungos noras giliau ekonomiškai bendradarbiauti, pasirašyti bevizį režimo susitarimą su Ukraina, su Moldova yra nereikšmingi ir paprasti dalykai. Jie iš tikrųjų tokie ir yra, anot A. Pranckevičiaus, pasaulyje, kur žmonės gerbia vieni kitus, kur žmonės gerbia demokratiją ir laisvą pasirinkimą.
Ko bijo Putinas
Tačiau V. Putinas nuo pat pradžių čia įžvelgė didžiulę grėsmę.
„Jis čia matė daug didesnę grėsmę nei finansinė pagalba Ukrainai. Nes jis matė iš mūsų, Baltijos šalių, pavyzdžio, kad narystė Europos Sąjungoje yra fundamentalus pasirinkimas ir negrįžtamas išėjimas iš sovietinės erdvės į demokratinį, laisvos rinkos ir žmogaus teisių pasaulį, iš esmės keičiantis visuomenes ir valstybes, ir dėl to griaunantis Rusijos imperiją iš pamatų. Ir būtent dėl to visas šis Putino imperinis ilgesys per pastaruosius dvidešimt metų yra nuoseklus, nuspėjamas. Keitėsi tik metodai, keitėsi žiaurumo lygis.
Todėl, kai vasario 24 dieną prasidėjo karas, aktyvus karas prieš visą Ukrainą, aš jį mačiau kaip Putino kerštą Ukrainos žmonėms, kad jie išdrįso pasirinkti savo kelią, kad išdrįso išvaryti iš Ukrainos diktatorių Viktorą Janukovičių, pataisė jo istorinę klaidą ir sugrąžino Ukrainą į europinį kelią pasirašydami asociacijos sutartį ir ratifikavę kitus susitarimus“, – teigė ambasadorius.
Jis akcentavo ir tai, kad V. Putinas apsiskaičiavo manydamas, kad visa tai, kas vyko Ukrainoje nuo 2004 iki 2014 metų, buvo Vakarų projektas atskirti Ukrainą nuo Rusijos.
Jis nesuprato, kad tai autentiška Ukrainos žmonių valia, pačių Ukrainos žmonių pasirinkimas, kaip ir 1991 metais, per referendumą, kur dauguma Ukrainos piliečių balsavo už nepriklausomybę. Ir tai buvo vienas svarbiausių aspektų, sugriovusių Sovietų Sąjungą, prieš tai jau pasitraukus iš jos Baltijos šalims.
Istorinės klaidos ir nauji šansai
Pagrindinė pamoka Vakarams, pasak A. Pranckevičiaus, yra tai, kad ir Jungtinės Amerikos Valstijos, ir Europos Sąjunga per daug susilaikė per šitą periodą, bijodamos provokuoti Rusiją.
„Tiek daug laiko, tiek daug kartų save sulaikėme, nes bijojome provokuoti Rusiją. Nedrąsa, baimė, susilaikymas buvo didžiulė klaida iš Vakarų pusės“, – sakė ambasadorius. Ir visa tai greičiausiai paskatino V. Putino valią imtis visapusiško karo prieš Ukrainą.
Tačiau, A. Pranckevičiaus teigimu, nuo pat vasario įvyko ir daug ypač svarbių, istorinių dalykų. Per šiuos metus Ukraina suteikė istorinį šansą pačiai Europai pasikeisti ir iš naujo atrasti save. Jis išvardijo kelis labai svarbius dalykus. Pirmiausia tai, kad Ukraina privertė išsispręsti senas Europos Sąjungos problemas ir kartu išsitaisyti klaidas. Pagrindinė padaryta klaida – tai priklausomybės nuo Rusijos dydis ir gylis.
„Ir per tuos metus mes dramatiškai sugebėjome sumažinti tą priklausomybę, ypatingai energetikos srityje. Priklausomybė nuo rusiškų dujų nukrito nuo 40 iki 7 procentų. Visiškai atsisakėme naftos, įvedę naftos embargą nuo gruodžio 5 dienos. Taip pat įvedus naftos ir viršutinės kainos lubas, tai stipriai sumažino rusiškos naftos kainą ir Rusijos biudžeto pajamas.
Per tą laiką sukūrėme energetikos sąjungą – statome ir kuriame bendras dujų saugyklas, naudodami solidarumą tarpusavyje, tiesiame dvipuses jungtis tarp Europos Sąjungos valstybių ir su partneriais, statome naujas energetines partnerystes su Amerika, su Kanada, su bendramintėmis valstybėmis.
Štai ir Vokietija per rekordiškai trumpą laiką stato suskystintų gamtinių dujų terminalus ir bando panaikinti savo pavojingą ir labai toksišką priklausomybę nuo rusiškų dujų. Visa tai yra geros žinios, tik, deja, stipriai pavėluotos“, – tvirtino A. Pranckevičius.
Karo nulemti pokyčiai
Taigi, šią didžiulę ir skaudžią pamoką Vakarai išmoko. Ši pamoka kartu informuoja ir apie santykius su Kinija, dabar Vašingtonas, Paryžius, Berlynas, Londonas ir kiti supranta, koks yra pavojus būti priklausomiems, ypatingai dėl strateginių žaliavų, tiekimo grandinių ir svarbių ekonominių sektorių nuo vienos valstybės, ypatingai tada, jeigu ji ne demokratinė, o autokratinė.
Ambasadorius šiuo metu mato daug Europos Sąjungos žingsnių, kurie pradeda mažinti jos strateginę priklausomybę nuo Kinijos. Europos Sąjunga stipriai investuoja į savo ekonominę, energetinę nepriklausomybę, ir tai didžiuliai pokyčiai, laukti ne vienerius metus.
Kiti istoriniai žingsniai
Antra pamoka, anot ambasadoriaus, tokia, kad Ukraina paskatino Europos Sąjungos valstybes daug labiau pasitikėti savimi ir savo jėgomis. Europos Sąjunga suprato, kad yra ne tik minkštoji galia, bet ji gali būti ir kietoji galia, kai to reikia.
„Devyni sankcijų paketai nematytas dalykas. Iš tiesų, visus juos paėmus, tai pats sudėtingiausias ir sofistiškiausias sankcijų mechanizmas pasaulio istorijoje. Iš esmės jau dabar paliesti beveik visi įmanomi sektoriai, nuo bankininkystės iki žiniasklaidos priemonių, ir savaime suprantama, svarbiausių ekonominių sektorių – ar tai nafta, anglis, auksas, ar tai technologijos. Dabar rengiamam dešimtam paketui ir toliau veršime galimybę Rusijai prieiti prie technologijų, žaliavų ne tiktai karinei pramonei, bet ir ekonomikai modernizuoti.
Šitų sankcijų negalima nuvertinti, tai svarbus atsakas, jų poveikis pasirodys laikui bėgant, bet tai atskleidė, kad Europos Sąjunga gali reaguoti kietai, vieningai, jei to reikia. Be to, niekada nemaniau, kad Europos Sąjunga, kaip ekonominė bendrija, kažkada galės imtis karinės pagalbos priemonių. Ir štai šiemet ji pirmą kartą panaudojo Europos taikos priemonę ir jau mobilizavo 2,5 milijardo eurų kompensuoti karinei pagalbai, kurią teikia valstybės narės Ukrainai.
Tai istorinis Europos Sąjungos žingsnis, jai reikėjo daryti tai, ko nėra dariusi“, – pasakojo A. Pranckevičius.
Naujos plėtros galimybės
Trečias aspektas, pasak ambasadoriaus, kurį įgavo Europos Sąjunga, yra plėtra. Ukraina atgaivino Europos Sąjungos plėtros procesą, kuris buvo apmiręs ir nevyko šešerius metus.
Ukraina ne tiktai pasidarė stebuklą, išsikovodama kandidatės statusą, ir šiuo metu darydama labai daug darbo, kad kuo greičiau prasidėtų derybos, tą patį statusą iškovodama ir Moldovai, atrišdama eigą vakarų Balkanuose, kur buvo užstrigta daug metų.
Ir visa tai, pasak A. Pranckevičiaus, sukurta Ukrainos žmonių. Sugrįžo pasitikėjimas Europos Sąjunga, kad ji gali plėstis, kad ji liks ir išgyvens šiame kontinente ir kad ji turės Ukrainą, vieną didžiausių ir svarbiausių savo narių.
„Taip pat manau, kad Ukraina mus išmokė, kad grįžome prie savo vertybių ne tik popieriuje, bet ir realybėje. Suvokę, kad vertybės, ypatingai demokratiniai fundamentai, yra patys svarbiausi Europos Sąjungoje“, – sakė ambasadorius.
Ilgalaikiai procesai
Taip pat A. Pranckevičius įžvelgė kelis dalykus, išaiškėjusius per šiuos metus: „Pirma, tai humanitarinis veidas. Europos Sąjunga per rekordinį laiką, per dvi paras, priėmė laikinos apsaugos direktyvą, kuri leido visiems nuo karo bėgantiems Ukrainos žmonėms gauti vienodas socialines sąlygas ir gyventi bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. 8 milijonai Ukrainos pabėgėlių rado prieglobstį laikinam ar ilgesniam laikui Europos Sąjungos valstybėse. Tai visiškas kontrastas, kaip Europos Sąjunga reagavo į karą Sirijoje 2015 metais, kuris, deja, buvo stipriai ją padalijęs dėl karo pabėgėlių lokacijos čia, Europoje. Šį kartą išlaikytas šis humanitarinis testas, žmogaus teisių testas.
Antra, Europa kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis pernai kartu sudėjus suteikė 49 milijardus eurų pagalbos, šiemet numatyta 18 milijardų makrofinansinės pagalbos. Jos reikės dar daugiau, ir kalbama apie ilgalaikę rekonstrukciją, apie ilgalaikes investicijas į Ukrainos atstatymą ir į jos transformaciją. Čia Europos Sąjunga yra esminė žaidėja ir pagrindinė Ukrainos partnerė.“
Atsakas Rusijai, pasak ambasadoriaus, yra esminiai pasaulio politikos, pasaulio istorijos dalykai. Dėl to teisingumo užtikrinimas, specialus tribunolas teisti kariniams nusikaltimams dabar yra labai svarbus. Tai nėra vien tiktai simbolinis dalykas, tai svarbus dalykas, nes teisingumą reikia įgyvendinti iki galo, kad būtų padaryta istorinė pamoka bet kuriems ateities režimams, tokiems, koks yra Putinas.
„Tad Ukraina išmokė labai daug, reikia išmokti ir dar daugiau, o pagrindinis dalykas, kad ne tiktai mokytumėmės iš savo klaidų, bet svarbiausia, kad padarytume viską, kad Ukrainai suteiktume šansą išlikti, išgyventi, laimėti šį karą, o laimint šį karą padėti išlikti ir demokratiniam pasauliui“, – reziumavo savo kalbą A. Pranckevičius.
Rašant straipsnį naudotasi ambasadoriaus Arnoldo Pranckevičiaus pranešimu forume „Razom do peremogi“ (Išvien iki pergalės), kurį organizavo Panevėžio „City Alumni“ klubas.
