Kupiškyje pirmas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susirinkimas vyko 1988 metų rugpjūčio 17 dieną buvusiame Vanago malūne (tuometinėse skulptoriaus Henriko Orakausko dirbtuvėse), dabartinėje Malūnų gatvėje.
Dalyvavo Algimantas Baniulis, Algis Graužinis, Povilas Gurklys, Algimantas Seibutis, Kazys Stančikas, Rimantas Urbonas, Povilas Zulonas, Vidas Zulonas.
1988 metų rugsėjo 7 d. Kupiškio rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui iniciatyvinės grupės vardu įteiktas pareiškimas įregistruoti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Kupiškio rajono rėmimo grupę ir šios grupės narių sąrašą.
Į sąrašą buvo įrašyti šie nariai: Juozas Alekna (pensininkas, buvęs politinis kalinys), Algimantas Baniulis (Kupiškio darbų vykdytojo baro inžinierius), Algis Graužinis (Kupiškio rajono vyr. architektas), Povilas Gurklys (Kupiškio komunalinių įmonių kombinato vyr. inžinierius), Algimantas Seibutis (Kupiškio veterinarijos stoties veterinarijos gydytojas), Eugenija Sokienė (Kupiškio 2-osios vidurinės mokyklos mokytoja), Kazys Stančikas (Kupiškio kultūros namų vyr. metodininkas), Rimantas Urbonas (Kupiškio rajono laikraščio „Komunizmo keliu“ žurnalistas), Povilas Zulonas (etnografinio liaudies teatro „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ režisierius), Vidas Zulonas (Kupiškio kilnojamos mechanizuotos kolonos techninio skyriaus viršininkas).
Linos Matiukaitės inf.
Nuo šių svarbių Lietuvai įvykių prabėgo daugiau nei trys dešimtmečiai. Tarp gyvųjų nebėra ir didžiosios dalies pirmų Kupiškio sąjūdžio dalyvių. Jų prisiminimus galime gal tik perskaityti kažkur surašytus. Bet juos papildyti dar gali likę jų bendražygiai.
Pirmų Kupiškio sąjūdžio dalyvių paklausėme, ar jie iš naujo pakartotų savo kelią. Gal kažką darytų kitaip? Ar buvę bendražygiai turi tradiciją susitikti? Kokios mintys juos aplanko šiandien, prisiminus tuos istorinius įvykius.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Nukentėjo ir šeima
Kupiškėnas Vidas Zulonas sakė, kad, be abejo, viską pakartotų iš naujo, jei būtų galima laiką atsukti atgal. Noras Lietuvą matyti laisvą, nepriklausomą tarsi augo kartu su juo.
„Studijavau Kaune. Domėjausi Lietuvos istorija. Mane užaugino senelių šeima. Ji buvo nukentėjusi nuo sovietinės valdžios.
Daug laiko praėjo. Visų to meto įvykių Kupiškyje gerai ir nebepamenu.
Kaip aš atsiradau Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kupiškio rajono iniciatyvinėje grupėje? Apie tai kalbėti gal reikia nuo to, kad 1988 metų pavasarį mėnesiui buvau paimtas į karinius mokymus (tarnavusiems sovietinėje armijoje tokie mokymai kaskart vis būdavo organizuojami atnaujinti kariniams įgūdžiams) Saratovo srityje. Kartu su manimi juose dalyvavo ir dešimt estų. Su jais pasikalbėdavome apie įsikūrusį pas juos Liaudies frontą, besikeičiančias visuomenės pažiūras.
Vėliau tų pačių metų vasarą būdamas Vilniuje darbo reikalais užsukau į Vingio parką, kur vyko Sąjūdžio dalyvių mitingas.
Ten sutikau ir kupiškėną Algimantą Baniulį, kuris taip pat darbo reikalais lankėsi sostinėje. Abu įsikalbėjome, kad ir Kupiškyje reikėtų įkurti Sąjūdžio grupę, burti į ją žmones. Tą kartą pasišnekėjome, pasvarstėme ir kupini įspūdžių grįžome namo.
Netrukus po to mūsų pasikalbėjimo A. Baniulis užlėkė pas mane ir pakvietė ateiti į slaptą susirinkimą buvusiame Vanago malūne. Pasakė, kad jau šnektelėjo su Povilu Gurkliu, Algiu Graužiniu, dar keliais žmonėmis.
Tas slaptumas buvo toks, kad viešai niekas į susirinkimą nekviestas, tik iš lūpų į lūpas apie jį pranešant.
Tamsoje atvažiavęs automobiliu vos nesusidūriau su režisieriumi Povilu Zulonu, kuris į šį susitikimą buvo atmynęs dviračiu. Abu apgraibomis ieškojome, kur malūno durys.
Po rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės oficialaus sudarymo žiguliu važiavome į Vilnių, į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susirinkimą, kuris vyko Sąjūdžio būstinėje Antakalnyje, patalpose, susijusiose su daile, prie žiedo.
Kartu važiavo A. Graužinis, gal A. Baniulis ar P. Gurklys. Nebeprisimenu. Buvome nusprendę oficialiai registruoti rajono Sąjūdžio grupę. Tuos veiksmus norėjome suderinti su centrine Sąjūdžio vadovybe.
Turėjome skubėti tai padaryti, nes rajono partinis aktyvas buvo paskelbęs, kad kviečia gyventojus į susitikimą. Jie, matyt, patys planavo įkurti Sąjūdį Kupiškyje. Mes tam turėjome užbėgti už akių. Tai ir suskubome rugsėjo 7 dieną nunešti prašymą į rajono Vykdomąjį komitetą, kad būtų įregistruota Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kupiškio rajono rėmimo iniciatyvinė grupė. Kas šį dokumentą nunešė, nepamenu.
Baimės dėl tokios savo visuomeninės pozicijos paviešinimo nejutau. Bet dėl to šiek tiek nukentėjo šeimos nariai. Žmona Genutė tuometinio rajono pirmojo partijos sekretoriaus Stasio Tamošiūno sprendimu buvo atleista iš pareigų. Ji tada dirbo rajono Vykdomojo komiteto atsakingąja sekretore, galima sakyti, kad buvo trečias pagal rangą žmogus toje institucijoje. Šis faktas manęs nuo visuomeninės veiklos neatgrasė“, – papasakojo savo prisiminimus V. Zulonas.
Jis pridūrė, kad buvę rajono Sąjūdžio dalyviai neturėjo ir neturi tradicijos kaskart susiburti, susitikti. Tam nebuvo ir poreikio, nes beveik su visais ir taip kasdien pasimatydavo, prasilenkdavo gatvėje. Kupiškis nedidelis miestelis. Pamena oficialesnį susitikimą, kai minėtas Sąjūdžio 30-metis. Ta proga važiavo į Seimą.
Romantikė tapo realiste
Mokytoja lituanistė Eugenija Katauskienė (tuo metu Sokienė) buvo vienintelė moteris Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kupiškio rajono iniciatyvinėje grupėje. Ją į šią veiklą įtraukė sūnėnas, sesers sūnus Povilas Gurklys. Mokytojai buvo artimos maironiškos Lietuvos meilės, tautos laisvės, atgimimo idėjos. Gražūs buvo ir Sąjūdžio siekiai – Lietuvos laisvės, tautinės kultūros puoselėjimas.
„Man buvo svarbu, kad būtų išsaugota lietuvių kalba, tautos papročiai, kultūra. Buvau labai impulsyvi, romantiškai nusiteikusi. Šiandien iš garbaus amžiaus sulaukusio, turinčio nemažą gyvenimo patirtį žmogaus pozicijų galiu pasakyti, kad ne taip įsivaizdavau Lietuvos ateitį.
Man skaudu, kad lietuvių kalba, kuria didžiavausi ir didžiuojuosi, kurią puoselėjau, dabar laikoma tarsi kokia atgyvena.
Vis dažniau skamba tik angliškos dainos ir šneka. Jaunimas kitaip mąsto. Vaikai, anūkai jau eina globaliu keliu. Tik manau, kad pasaulio piliečio sąvoka per anksti sugalvota. Mes nesame tam pasirengę. Taigi iš romantikės dabar tapau realiste.
Žinoma, nesigailiu, kad buvau tos iniciatyvinės Sąjūdžio rėmimo grupės narė. To neatsižadu. Iš šios veiklos pasitraukiau tyliai. Pradėjau paprasčiausiai nebelankyti susirinkimų. Man nebepatiko, kai prasidėjo kalbos apie turto, žemių grąžinimą, kai kurios tuo metu pradėjusios sklisti idėjos“, – tvirtino pašnekovė.
Reikėjo būti apdairesniems
Paklaustas apie Sąjūdžio pradžią Kupiškyje tų įvykių dalyvis Kazys Stančikas pirmiausia pabrėžė, kad čia viskas vyko šiek tiek pavėluotai palyginti su kitais šalies miestais ir rajonais.
Pasak jo, tada rajone tvyrojusi visuomeninė-politinė atmosfera buvo nepalanki. Neseniai iš pareigų buvo atleistas tuo metu rajono Vykdomajam komitetui pirmininkavęs Petras Vaičeliūnas, jo pavaduotojas Albertas Astikas, rajono plano komisijos pirmininkas Alfonsas Pivoriūnas.
Jie buvo informavę Komunistų partijos centro komitetą Vilniuje apie autoritarinį rajono pirmojo partijos sekretoriaus S. Tamošiūno darbo stilių, kokia dėl to susidarė padėtis rajone. Taigi už tai ir sulaukė tokios valdžios nemalonės savo atžvilgiu. Jų pavyzdys nebuvo įkvepiantis kažkokiam visuomeninio gyvenimo pajudinimui. Tuo labiau, jei dar prisimintume kai kurių tuometinių kolūkių pirmininkų patirtus infarktus, kitas žmogiškąsias dramas, susijusias su minėtu autoritarizmu.
„Taigi kurtis rajone Sąjūdžiui sąlygos buvo nepalankios. Rizikuoti netekti darbo, rizikuoti šeimos gerove, kai neturi užnugario, žmonės nebuvo linkę. Anuomet to užnugario praktiškai niekas neturėjo.
Vis dėlto permainos vyko visoje šalyje ir mūsų negalėjo aplenkti. Būsimi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai vieni kitus seniai pažinojo.
Pasikalbėdavome atsitiktinai susitikę po kultūrinių renginių ar kavinukėje per pietų pertrauką, padiskutuodavome apie kultūrą, gyvenimo pokyčius ir kitus dalykus.
Taip per tuos neformalius pokalbius vieni iš kitų, ne telefonu, ir sužinojome apie būsimą slaptą susirinkimą malūne, kur skulptorius Henrikas Orakauskas turėjo įsirengęs dirbtuves.
Ten antrame aukšte patalpas savo kūrybinei studijai rengėsi ir architektas A. Graužinis. Ta vieta pasirodė labai patogi mūsų susibūrimui ir dėl šiokios tokios konspiracijos išlaikymo. Į malūną buvo galima patekti net iš keturių pusių ir pėsčiomis, ir dviračiu, ir automobiliu“, – pasakojo pašnekovas.
K. Stančikas teigė, kad pirmais Sąjūdžio gyvavimo metais Kupiškyje iniciatyvinė jo rėmimo grupė išliko beveik tokia pat. Sunkiau buvo prisikviesti į ją įsijungti platesnę visuomenę. Labai sunkiai būrėsi mokytojai, gydytojai. Tik vėliau Sąjūdžio grupelės atsirado darbovietėse.
Pašnekovas sakė, kad dažniausiai visokius raštus spausdinęs jis, bet nebepamena, kas atspausdino tą prašymą įregistruoti Sąjūdžio rėmimo grupę Kupiškyje ir nunešė į Vykdomąjį komitetą. Tikriausiai visa tai padarė A. Graužinis. Reikėjo skubėti, kad norintis sukviesti kupiškėnus į susirinkimą rajono partinis aktyvas neįkurtų pats Sąjūdžio grupės.
Pasak K. Stančiko, po šio žingsnio vietinės valdžios reakcija buvo staigi, į juos žiūrėta lyg į kažkokius nesusipratėlius, kvailelius.
„Tuoj pat susirinko administracinis partijos aktyvas. Kiekvienam Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui buvo priskirtas pareigūnas, kad praplautų smegenis ir atvestų į doros kelią.
Žinau, kad su A. Graužiniu kalbėjosi tuometinis saugumo (KGB) vadovas rajone Bronislavas Gutautas, su A. Baniuliu – rajono milicijos viršininkas Krapas.
Man priskirtas rajono vyr. prokuroro pareigas tuo metu ėjęs Ramutis Jancevičius. Su juo pokalbis buvo švelnus. Jis sakė, kad viską supranta. Patarė elgtis protingai, kad tik nebūtų peržengti įstatymai. Taip ir stengėmės daryti“, – sakė pašnekovas.
Anot K. Stančiko, vėliau R. Jancevičius ėjo atsakingas pareigas atkūrus Lietuvai nepriklausomybę.
Savo poziciją išreiškė 1990 metais, kai prokuratūrai skilus, pasirinko nepriklausomos Lietuvos prokuratūrą, kuriai vadovauti paskirtas Artūras Paulauskas, o ne prorusiško prokuroro, Maskvos statytinio, vadovaujamą.
„Savo kelią, jei būtų galima, pakartočiau. Tik gal veikčiau aktyviau. Manau, kad tada mes buvome naivuoliai, labai patiklūs. Reikėjo būti apdairesniems. Juk tuo metu aktyviai veikė komunistų partijos aktyvas, specialiosios tarnybos. Galiu pateikti tokį pavyzdį.
Palangiškis Donatas Ramanauskas buvo nufilmavęs Sąjūdžio mitingus Lietuvoje.
Susitarėme, kad jis atvažiuos ir per pietų pertrauką parodys Kupiškio kultūros namuose tą dokumentinį filmą saviems, šiems procesams prijaučiantiems žmonėms. Susirinkome ir pradėjome žiūrėti filmą.
Viduryje pietų prisistatė iš partkomo dvi ar trys moteriškės moralų skaityti: „Tu, Stančikai, organizuoji visokias peržiūras. Baik!“ – ėmė mane jos auklėti. Tą dieną Kupiškyje nebuvo nei kultūros namų direktorės Vandos Samulionienės, nei Kultūros skyriaus vedėjo Rapolo Lukoševičiaus. Jie buvo išvažiavę į Nidą, kur vyko respublikinis kultūros darbuotojų seminaras.
Juokas kartais ima tai prisiminus. Visgi turėjome daugiau pasitikėjimo kitais nei abejonių. Šis nutikimas paliudija, kiek daug buvo infiltruotų asmenų, kad taip greitai spėjo kažkas per pietų pertrauką pranešti apie filmą valdžios atstovams. Tik vėliau supratome, kad ne visais žmonėmis galima pasitikėti. Dirbome atvirai, demokratiškai. Taigi šia prasme kai ką kitaip daryčiau. Deja, labiausiai galima pasimokyti tik iš savo klaidų“, – kalbėjo K. Stančikas.
Pridūrus, kad jų visgi niekas neįskundė, kad renkasi malūne, K. Stančikas pakomentavo, kad gal ir nežinojo priešai to fakto, o gal ir neišsidavė, kad žino.
Sąjūdžio ištakos ir karti patirtis
Povilas Gurklys teigė, kad Sąjūdžio ištakos Kupiškyje buvo anksčiau, dar prieš susikuriant jo rėmimo iniciatyvinei grupei.
Jis prisiminė pirmus „Roko maršus“, vykusius Lietuvoje. Jų idėjos autorius buvo „Anties“ lyderis Algis Kaušpėdas.
Tame muzikiniame festivalyje jaunimui skleistos Lietuvos laisvės idėjos. Ne kartą yra pasisakęs Arvydas Juozaitis, kuris vėliau tapo „Sąjūdžio žinių“ laikraščio redaktoriumi. Koncertavo daug iki tol tik pogrindyje grojusių roko grupių. „Roko maršas“ per Lietuvą tarsi buvo Sąjūdžio, kuris įkurtas 1988 metų birželio 3 dieną, protesto akcijų generalinė repeticija.
„Taip susiklostė, kad aš, Algis Baniulis, tuo metu dailininku Kupiškio kultūros namuose dirbęs Vidas Ribokas ir toks Saulius iš Vabalninko sumanėme „Roko maršo“ dalyvius aprūpinti lietuviškomis trispalvėmis vėliavėlėmis ir jas platinome 1988 metų birželio ir liepos mėnesiais per koncertus.
Saulius užleido mums kampą tuometinio Vabalninko žemės ūkio technikumo pastato rūsyje, kur turėjo įkūręs savo verslo dirbtuves. Vėliavėles gaminti ne savo rajone buvo saugiau. Jas platinome visoje Lietuvoje per „Roko maršo“ festivalį“, – prisiminė pašnekovas.
Pasak jo, pirmos Sąjūdžio užuomazgos Kupiškyje buvo komunalininkų įmonės salytėje Energetikų g. 4. Tuo metu P. Gurklys dirbo šios įmonės vyr. inžinieriumi. Į tą salę susirinkdavo apie 20–30 žmonių.
Iš Vilniaus jis, dažniausiai su A. Baniuliu, atsiveždavo „Sąjūdžio žinias“. Jas platindavo tarp susirinkimo dalyvių, kartu aptardavo naujienas.
Kai apie tai sužinojo įmonės direktorius, buvo liepta čia tokių susirinkimų neberengti. Pradėta ieškoti kitos susibūrimų vietos. Kažkas pasiūlė H. Orakausko dirbtuves malūne.
„Taigi Vanago malūne buvo gal pirmas oficialus susirinkimas, kur patvirtinta rajono Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Susirinkime dalyvavo ir daugiau žmonių. Į sąrašą įrašyti tik tie, kurie sutiko. Susirinkimas vyko antrame malūno aukšte. Pamenu, kad ten lipome mediniais laiptais. Patalpa buvo neįrengta. Ją nuo pirmo aukšto skyrė tik perdanga. Buvo dirbtuvėse ir H. Orakauskas. Tik jis tada sakė, kad nesikiš į politiką.
Vykdomajam komitetui prašymą įregistruoti Sąjūdžio Kupiškio rėmimo grupę nunešiau aš su A. Graužiniu. Atidavėme sekretoriatui, kad užregistruotų ir tiek. Netrukus sulaukėme ir valdžios reakcijos. Į mus žiūrėjo kaip į kažkokius nenormalius.
Mane ideologiškai ir morališkai apdoroti buvo paskirtas rajono saugumo (KGB) viršininkas B. Gutautas. Jis man sakė, kad esame jauni vyrai, kad susigadinsime sau gyvenimą, su potekste, kad nieko čia mums neišeis, kad esame suklaidinti. Klausė, gal kas verčia mus taip daryti, agituoti.
Atsakiau, kad niekas neverčia to daryti, kad mes palaikome tuometinio Sovietų Sąjungos generalinio sekretoriaus Michailo Garbačiovo deklaruojamą „perestroiką“ (persitvarkymą). „Žiūrėk, Gurkly, kad nedalyvautum“, – tai pasakęs jis galų gale man leido išeiti iš savo kabineto“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad daugiau grasinimo nesulaukė iš nieko.
Tuometinė komunistinė valdžia labai bijojo viešumo. Tai ją gal ir stabdė nuo atviro susidorojimo su kitaip mąstančiais žmonėmis.
Dėl to, kad oficialiai tapo Sąjūdžio dalyviu, P. Gurklio ir iš darbo neatleido. Bet, pasak jo, kabinėjimosi nestigo. Pasikviesdavo P. Večkys į kabinetą ir priekaištaudavo, kad miesto aikštė pilna lapų. Liepdavo sutvarkyti, kad nė vieno nebūtų, nepaisant to, kad tik keli lapai būdavo matyti.
Ar viską darytų taip pat, jei galėtų pakartoti? Šis klausimas P. Gurkliui kelia visokių minčių.
„Ne tokią Lietuvą norėjome sukurti. Tokias mintis esu išdėstęs ir per Sąjūdžio 30-mečio minėjimą. Lozungai, rezoliucijos išlieka tokios pat. Valdžia turi dirbti tautai, o ne sau. Anuomet gal net aštriau galėjome pasisakyti. Dvejopos mintys. Eičiau tuo keliu ir antrą kartą, bet ne su tais, kurie dabar deklaruoja, kad sukūrė Lietuvą. Matau ir pseudopatriotų, kurie pasinaudojo tremtinių, politinių kalinių kančiomis ir susikūrė sau karjerą.
Naivumas, manau, buvo išskirtinis mūsų bruožas. Nežinojome, kad tiek daug Lietuvoje buvo KGB agentų, kurių bylos įslaptintos lieka septyniasdešimt penkeriems metams, nesupratome iki galo, kad mūsų veiklą kažkiek reguliavo ir Komunistų partija, ir KGB.
Ar esame dabar išties laisvi? Nedrįstu to patvirtinti. Neatsikratėme dar nepotizmo, korupcijos, neteisybės. Visi šie dalykai neleidžia jaustis laisvam.
Pats savo kailiu patyriau, ką reiškia neteisingi teismo sprendimai. Per tai turėjo bankrutuoti mano verslas. Kas iš to, kad apeliacinis teismas mane išteisino, po metų reabilitavo, bet šaukštai jau po pietų, įmonės nebėra“, – išsakė savo nuomonę ir savo karčią patirtį atskleidė P. Gurklys.