Viskam savas laikas – sako liaudies išmintis. Deja, šiandien daug kas pasaulyje vyksta atbulai. Keista ir Naujųjų metų pradžia. Viešpatauja tamsa. Diena beveik neišaušta. Bet lauke gali vaikštinėti ir be pirštinių. Malonus pavasarinis vėjas švelniai glosto veidą, kedena plaukus. Lietus baigia nuprausti žemę nuo sniego ir ledo likučių. Tik šiluma kažkodėl nedžiugina. Gal labiau varo į depresiją. Akys ieško šviesos, baltumos. Gal dar sugrįš įprasti žiemiški orai? O dabar tik ūžauja vėjas, gindamas pas mus šilto oro gūsius.
Pirmą Naujųjų metų dieną geriausias prieglobstis buvo mirkti šiltoje vonioje, plieskiant dienos šviesą imituojančioms lempoms ir klausantis italų ir prancūzų atlikėjų dainų. „Felicita“, „Besame Mucho“, „Liberta“, „Million de roses“ (ši Alos Pugačiovos daina fantastiškai skambėjo prancūziškai!), o dar Šarlis Aznavūras, Edita Piaf ir Džo Dasenas. Jų atliekamos senos, mielos melodijos – tarsi raminamųjų tabletė nuo tamsos, tarsi balzamas sielai, pavargusiai nuo priverstinio karantino susirgus per Kūčias ir Kalėdas.
To pozityvo šiandien labai reikia. Bet negali pabėgti nuo pasaulinės informacijos srauto, nuo skaudžių ir liūdnų naujienų. Ši metų sandūra kažkokia fatališka. Negana karo žiaurumų. Giltinė gerai pasišvaistė ir ten, kur taikus dangus. Nepagailėjo nei senų, nei jaunų žmonių, nei pasaulinių, nei vietinių įžymybių. Dar kartą visiems priminta apie gyvenimo trapumą.
Trečia naujų metų diena bandė pradžiuginti pro pilkus debesis besiskverbiančiais saulės spinduliais. Tai buvo lyg pažadas, kad galima ištrūkti iš tamsumos pelkės, kad šviesa niekur nedingo. Ateis laikas ir jai. Tik dabar reikia save suimti tarsi į kumštį, kad neištirptum tamsoje, kad neprasmegtum lyg į juodąją skylę.
Taigi viskam savas laikas – ir džiaugtis, ir liūdėti, ir švęsti, ir gedėti. Blogiau būna, kai viskas susimaišo ir virsta chaosu. Sau ir kitiems šiemet labiausiai linkėčiau gyvenimo pusiausvyros, harmonijos, netgi rutinos. Be abejo, kad būtų įvairiau, ir visokių staigmenų, kurios pravarinėtų kraują ir neleistų sustabarėti, kad į pasaulį nepamirštume žvelgti smalsumu ir nuostaba spindinčiomis vaiko akimis.