Pakalbinti Emiliją Stankevičienę paskatino pamatytos jos nuotraukos. Emilija teigė, kad fotografija ją tiesiog pagavo prieš 15 metų. Įtraukė, sudomino ir nepaleidžia iki šiol. Nors kupiškėnai jau turėjo progą išvysti keletą moters darbų, buvusi vilnietė, gyvenimą sostinėje išmainiusi į ramią Girsteikių kaimo kasdienybę, po truputį gvildena įdomią mintį – sukurti Kupiškio krašto kaimo moterų portretų seriją ir pristatyti parodą.
Apie kelią į fotografiją, atradimus ir kitus pomėgius su E. Stankevičiene ir pasikalbėjome.
Jurga BANIONIENĖ
Kelio pradžia – vestuvių fotografija
„Nepriklausomybės laikais pradėjome su dukra daugiau keliauti ir nusprendėme, kad visai gerai būtų pafotografuoti ir turėti atsiminimui nuotraukų.
Pradžioje turėjau paprastą juostinį fotoaparatą, paskui nusipirkau kitokį, tai buvo pereinamas modelis iš juostinės į skaitmeninę fotografiją. Kartą visai netikėtai susipažinau su vienu fotografu, kuris įamžindavo vestuves. Ėmėme kalbėti apie fotografiją, parodžiau kelias nuotraukas, sako: „Turi akį, jei nori, gali dirbti su manimi“, – savo kelią į fotografijos pasaulį prisiminė E. Stankevičienė.
Gavusi reikalingą įrangą, keletą pamokų, praktinių užsiėmimų, ji pradėjo fotografuoti vestuves Vilniuje. Nors nebuvo drąsu, puikiai sekėsi.
Emilija tvirtino, kad fotografuojant su juostiniu fotoaparatu buvo kitokia praktika nei skaitmeniniu – reikėdavo įamžinti pagrindines vestuvių dalis, tada užvežti pirmąsias juosteles į fotolaboratoriją, kad ryte nuotraukos būtų pateiktos pradėtam formuoti albumui ir svečiai galėtų jas užsisakyti.
Fotografuojant vestuves vis stiprėjo noras semtis žinių. Ėmė domėtis siūlomais kursais. Vieni pasirodė nenaudingi, tad E. Stankevičienė ieškojo rimtos fotografijos mokyklos. Tikru atradimu tapo Remigijaus Zolubo fotomokykla.
„Per vienus kursus čia labai daug sužinojau, jau po pirmos paskaitos išėjau nušvitusiomis akimis. R. Zolubas, tarp kitko, Kupiškio krašto žmogus, iš Laukminiškių, puikus pedagogas, talentas, ne tik kaip fotomenininkas, bet ir kaip mokytojas. Jis yra Dailės akademijos lektorius. Tada pasimokiau ir studijos fotografijos.
Kadangi jo mokiniams buvo sukurtas specialus puslapis, įdėdavome savo nuotraukas įvertinti, R. Zolubas duodavo pastabų, pamokymų. Neseniai irgi lankiau kursus, individulius fotografijos užsiėmimus, ir toliau žadu tai daryti, kadangi keičiasi fotografijos tendencijos, suvokimas“, – pasakojo Emilija.
Pradėjusi fotografuoti 2007 metais, netrukus E. Stankevičienė atrado ir gamtos fotografiją.
„Būdavo taip, kad matai, bus tavo rytas, atvažiuoji iš vestuvių po vidurnakčio, palieki laikmeną, kad krautųsi, sėdi ir nemiegojusi važiuoji fotografuoti.
Įdomus dalykas ir naktinė fotografija, bet ji sudėtinga, reikia daug priemonių, daugiau šviesų“, – mintis dėstė pašnekovė.
Ji nemažai laiko dirbo Vokietijoje, vienoje šeimoje. Darbas sunkus ne fiziškai, bet psichologiškai, todėl per pietų pertrauką imdavo į rankas telefoną ir fotografavimas juo tapdavo tikru poilsiu. Taip atrado įvairias fotografavimo telefonu galimybes.
Pagal nuotaiką
Paklausta, kas dabar dažniausiai patenka į jos fotoobjektyvą, E. Stankevičienė kalbėjo, kad dažnai tenka fotografuoti žmones, rengia fotosesijas draugėms. Taip pat fotokamerą su savimi ima vykdama į keliones su artimaisiais. Arba tiesiog fiksuoja tai, kas aplink.
„Štai visai neseniai pusę dienos buvo gražus rūkas, netoliese namų apvažiavau kai kurias vietas, nes man įdomu seni pastatai, apleistos sodybos, jie turi istoriją. Pafotografavau, pasirodė, kad rūkas labai tinkamas jiems išreikšti. Ryte atsibundu, pasižiūriu, kokia diena, žiema, balta, bet nėra faktūros, šviesos, nieko ypatingo. Kaip dėstytojas mums sakė, jeigu važiuoji į kelionę, tai pasiimi telefoną ar patį paprasčiausią fotoaparatą, aplinką pafotografuoji, žmones, ir tiek. Bet jei važiuoji būtent fotografuoti, tai vyksti vienas ar su bendraminčiais, imi visą reikalingą aparatūrą. Taip fotografavau kalnus. Tai buvo kelionė į Italiją, Alpes, vyko Lietuvos kalnų slidinėjimo čempionatas“, – pasakojo pašnekovė.
Išskirti, ką labiausiai patinka fotografuoti, Emilijai būtų sudėtinga. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Turi kelis fotoobjektyvus, ir mažą, ir didelį.
Pavyzdžiui, pavasarį, labai mėgsta fotografuoti pienes, ypač pienės pūkus, kitus mažus gamtos objektus stambiu planu. Anot pašnekovės, fotografija išmoko pastebėti mažiausius dalykus, ypač gamtoje, kad ir gėlėje sujudėjusį vabalą. Kartais jam nufotografuoti gali prireikti net valandos ar daugiau. Dažnai būna ir taip, kad vaizdas pagauna pakeliui, o neturi su kuo fiksuoti, šalia tik telefonas. Čiumpa jį, tik tokių nuotraukų kokybė jau nebus aukšta.
Ieško grožio
E. Stankevičienė, kur ir ką fotografuotų, žmogų ar gamtą, visada ieško to, kas gražu. Ji pabrėžė, kad žmonių fotografija yra bendradarbiavimas. Kai susišaukia du pasauliai – fotografo ir fotografuojamo žmogaus, tada nuotraukos būna geriausios.
„Kaip veidrodis, taip ir fotografija yra žmogaus vidinio pasaulio atspindys, ne vien tik jo išorės. Būna taip, kad fotografuoji moterį, nieko joje stebuklingo, tiesiog simpatiška, neatstumianti, bet visos nuotraukos būna gražios. Vadinasi, kažkas yra viduje. O būna ir taip – pozuoja lėlių lėlė, bet nuotraukose nieko gero, nėra natūralumo, nes visos šypsenos dirbtinės. Fotografai labai atskiria, kur yra nuoširdi šypsena. Šiek tiek juokinga, kai matai žinomų žmonių nuotraukas ir visi sako, kad labai graži šypsena, o tai grimasa. Šito nepaslėpsi, nuotrauka yra informacija ir labai daug pasako apie žmogų“, – savo įžvalgas išsakė pašnekovė.
Rado savo vietą
Mūsų pokalbiui nuo fotografijos pasisukus kita linkme, apie pačią Emiliją, ji sakė, kad Kupiškio rajone atsidūrė prieš dešimt metų. Įsigijo sodybą Alizavos seniūnijoje, Girsteikių kaime. E. Stankevičienę ima juokas, kai išgirsta, kad tai rajono užkampis, reliatyviai žiūrint, ir Kupiškis yra toks pat užkampis Lietuvos mastu. Bet dėl to kupiškėnai nelaiko savęs prastesniais.
„Girsteikiai man yra kaimas, gera vieta gyventi, aš turiu sodą su obelimis, vietą, kur galiu prisisodinti gėlių, užsiauginti bulvių ir pan. Ir man tai patinka. Jau turiu kaimynus iš vienos pusės, iš kitos kol kas niekas negyvena, taip pat yra gyventojų kitoje kelio pusėje. Kaip čia atsiradau? Iki tol gyvenau Vilniuje ir visą laiką save įsivaizdavau kaime. Mediniame name, su daržu, kur bet kada gali nuėjęs išsirauti morką ir išsivirti sriubos. Turi kažką savo, tai tavo erdvė, kur nei iš kairės, nei iš dešinės nieko negirdi. Daugiabutis namas, mano požiūriu, yra vištidė, nėra privatumo, kad galėtum ramiai paskaityti knygą, kažką apmąstyti, pasibarti. Taigi, esu kaimietė, kuri kažkada gyveno mieste ir dabar rado savo vietą. Aš taip ir jaučiuosi“, – apie save pasakojo E. Stankevičienė.
Nieko bendro su Kupiškio kraštu iki tol neturėjusi Emilija norimą sodybą atrado vilniečių kaimynų dėka. Jie turėjo Girsteikiuose namus, kartą tiesiog kartu atvažiavo čia norėdama pafotografuoti. Ir pamatė namą, kuriame dabar gyvena. Beje, kažkada tai buvo kaimo parduotuvė. Jau buvo seniai pardavinėjama, apaugusi, reikėjo nemažai pasistengti, kad ji taptų gyvenamu būstu.
„Paskui sužinojau ir įdomią istoriją apie šio namo savininkę. Čia gyveno moteris, niekada nebuvo ištekėjusi. Kaimynai pasakojo, kad jaunystėje turėjo sužadėtinį, jis buvo partizanas ir žuvo. Ji taip ir liko vieniša. Kai mirė, čia veikė parduotuvė. Kai ją nusipirkau, atėjo kaimynai pasidomėti, kas ir kaip. Sako: „Tai tu Emilytės name apsigyvenai“, galvoju, jau ir mano vardą žino, pasirodo, ta moteris buvo Emilija Varnytė, mano bendravardė“, – kalbėjo pašnekovė.
Įsigijusi sodybą Emilija čia atvykdavo tik pailsėti, daržovių pasisodinti, išmoko ir konservuoti, virti obuolienes, o paskui įsikūrė visam laikui.
Per dešimtmetį buvusi vilnietė pas mus jau apsiprato. Puikiai pažįsta ir kaimą, ir jo žmones. Į Kupiškį atvažiuoja ne tik apsipirkti, lankosi ir kultūriniuose renginiuose. Susidraugavo ir su keletu kupiškėnų. Prisipažino, kad yra toks žmogus, kuris turi mažai draugų, bet tikrų, su kuriais dažnai susiskambina.
Emilija yra kilusi iš Kaišiadorių krašto, Trakų Vievio apylinkių. Tėvai atvažiavo į Vilniaus rajoną, kai jis dar nebuvo prijungtas prie Vilniaus, o jai tebuvo dešimt mėnesių. Paliko ankstesnę gyvenamąją vietą, nes kolūkio būta labai skurdaus, neįmanoma buvo išgyventi.
Idėja – jau krebžda
Paklausus, ar kupiškėnai turėjo progos susipažinti su jos kūryba, Emilija pasakojo, kad savo nuotraukas yra eksponavusi Vytauto gatvės kirpyklos languose. Viena paroda surengta Uoginių amatų centre, kelios nuotraukos pristatytos ir įgyvendinant projektą apie Kupiškio malūnus. Šiandien mąsto apie autorinę parodą. Būtų ir palaikymas, nes bendrauja su Kupiškio etnografijos muziejaus direktore Jūra Sigute Jurėniene.
„Tai būtų įdomus projektas. Žinomos moterys visur matomos, o kas mato paprastą kaimo moterį? Kuo ji prastesnė? Norėčiau sukurti Kupiškio krašto moterų portretus. Aš giedu Alizavos bažnyčios chore, kur susirenka nemažai moterų. Kiekviena – įdomi. Gal tai galėtų būti ir labiau žinomos moterys, bet jas turėčiau pažinti, į mane jos turėtų žiūrėti su pasitikėjimu, nes tai geros nuotraukos laidas. Pagal kokį požymį reikėtų tuos portretus sujungti, mintis jau krebždena“, – apie kūrybinius planus užsiminė E. Stankevičienė.
Lydi folkloras
Moteriai ne tik fotografija yra artima ir mėgstama. Daug vietos užima ir folkloras. Emilija studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, ją gimtoji kalba, kaip seniausia žinoma indoeuropiečių kalba, labai domina.
„Skaičiau vedas, tai sanskrito kalba parašyti raštai ir siejasi su lietuvybe, lietuvių kalba. Labai įdomių dalykų ten galima surasti. Folkloras yra tos filosofijos atspindys“, – teigė Emilija.
Ji kalbėjo ir apie dainavimo reikšmę. Moters manymu, vaikų darželyje vaikus turėtų pradėti mokyti dainuoti be fortepijono, muzikos, melodijas, kad balsas lavėtų, klausa, kad jis girdėtų save ir kitą ir mokėtų dainuoti kartu. Ir gyvenime šito reikia – girdėti ir matyti ne tik save, bet jausti ir šalia būnančius žmones.
„O dabar kas yra, muzikos mokytoja groja fortepijonu, vaikai skiemenuodami dainuoja, tai dar pusė bėdos, bet kai paleidžia fonogramą ir jie dainuoja pagal ją, muzikos nėra, tik klausos ir balso gadinimas. Mano mama turėjo keturis brolius, jau amžinatilsį, visi buvo muzikantai. Kalėdos, Velykos, dar kokia nors šventė, susirinkdavome pas mano bobutę ir dainuodavome. Tiek, kad nebuvo laiko nei daug valgyti, gerti. O dabar kas nors šeimose dainuoja? Ne, vadinasi, ir darnos mažiau. Buvau atradusi Justino Marcinkevičiaus poeziją. Kažkada turėjau ansamblį, ačiū Dievui, jis dar tebegyvas, tai folkloro ansamblis „Vija“, kuriam kažkurį laiką vadovavo kupiškėnas Arvydas Kirda, kūrėme Just. Marcinkevičiaus poezijos programą. Ten tiek minčių ir meilės Lietuvai, kad paskui skaitai užsakomuosius straipsnius, kaip jis Lietuvos nemylėjo, ir galvoji, juk reikėjo eilėraščius skaityti, tada galima būti savimi. O tai labai didelis dalykas: „Niekada žmogus nebuvo mažas, jeigu jis tik buvo savimi.“ Save prarasti yra baisiausia, kažkam pritarti, net jei galvoji kitaip, bet dabar tai madinga“, – savo pamąstymus atskleidė E. Stankevičienė.
Dabar ji yra Panevėžio folkloro ansamblio „Raskila“ narė. Emilija juokėsi, kad kai išgirsta, jog važinėti į Panevėžį toli, negali to suprasti. Anot pašnekovės, reikia pagyventi Vilniuje ir bus aišku, kad taip toli gražu nėra. „Raskiloje“ gerai jaučiuosi, labai gera aplinka, toks savų žmonių, kuriuos veda ta pati idėja – noras dainuoti, šokti, būrys“, – džiaugėsi moteris.
Aukštaitijoje gyvendama Emilija savarankiškai išmoko net tautines juostas pinti.
Pašnekovė galėtų save pavadinti neįvykusiu įdomiu produktu, nes jei žmogus turi daug gabumų, tai dažniausiai nė vieno iki galo ir neįgyvendina. „Turėčiau vieną, žinočiau, atskleidžiau arba ne, o kai jų daug, atrodo, ir čia įdomu, ir čia įdomu, gyvenimas tik per trumpas“, – tokia gaida pokalbį baigė E. Stankevičienė.
Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA