RUDENINAS GODOS (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Šolta. Sėdžiu susrietus ir kalanu duntim. Ne lauki, o gryčioj. Dvėjos punčėkos unt kojų, keli stori žiponai unt kupros ir vis tiek šolta. Jaigu tik saulala išlenda iš už dėbesėlio, lakiu laukan, tadu ti šilčiau, o jaigu do kokį darbėlį prodadu dirbtėn, tai ir žiponai lakia no kupros unt koblio. Ale jaigu lyja, tanka sėdėtėn gryčioj. Tadu jau viškum nekas. O tėp šųlu ne dėl to, kad molkų neturiu, o kad taupau. Su tati molkų prisistorojom davolei, keliem matam užtaks, ale kų gali žinotėn, kokia žiema atais ir kiek raiks pėčių kūrintėn.

Tas taupymas jau grynu čiūdu virsta. Va, mono kaiminka tai žvokėm šildos. Kadu ti par teliavizorių girdėjo sokunt, kad jaigu nevoikštai, sėdi spakainai, tai kambariokui pašildytėn užtanka ir kelių žvokių. Anų vokar par lungų užmačiau žvakes dagunt, baisiai nusgundau. Sakau, gol kas numira. Tai palei tvorų, vis pasislapdama užu mėdžių nušliaužiau lig jos lungų. Žiūriu, kaiminka sėdžia unt taburėtkos runkas sukryžiovus, veidas visas voško spalvos. Nu, tikrai neloima atajo jos namuos. Tai tykiai pabarbanau lungan, kad atidaryt, tadu pėrsižėgnojau ir sakau: „Užjaučiu, kaiminkėl, visi iš tykiuko pas Abraomų iškeliausma.“

To tik žiūri, gurklį tumpo, o pakum soko: „Ko dabar užjauti, čia par man naujos teknologijos. Soko, možna ir žvaki namus prišildytėn.“ Susgaudžiau, kad vėl ne tėp pasroda, tik runku numojau ir išpėdinau namo.

Žvaki su tatuku do nesišildysma, geriau stipriau susglausma noktį, o kai viškum bus blogai, pėčių užsikursma. Mum tai kas – do možna ratunkų padarytėn. Mėsčionim prastai, pakūra – gerai, nepakūra – kintėk. Kų jė, nabogai, goli padarytėn tos dėžutas gyvindami. Kėp valdžia nutars, tėp ir bus. Mas, kaimo žmogėliai, vis kai kėp ištrauksma paržiem. Turim ir kų pėčiun ir pilvan įmėstėn.
Savos bulbos, morkos aruodi supiltos, tai bodo nebus.

Kad svietas apsispakointų, ruskis nustot vajovotėn, o žiemų kėp nebūt ištvarsma.