Šiandien, lapkričio 1 dieną – Visi Šventieji, katalikų liturginė šventė. Turiniu siejama su maldos už mirusiuosius diena (Vėlines). Per Visų Šventųjų iškilmę yra pagerbiami visi šventieji – ne tik kanonizuoti ar beatifikuoti, bet ir tie, kurie pasižymėjo šventu, paprastu ir nuolankiu gyvenimu. Visų Šventųjų šventė pradėta švęsti 4 a. pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Popiežius Grigalius III (731–741) šventę perkėlė lapkričio į 1, popiežius Grigalius IV (827–844) Visų Šventųjų iškilmes įvedė visoje Bažnyčioje.
Vėlinių dieną (lapkričio 2) bažnyčioje giedamos gedulinės liturginės valandos.
Lietuvoje seniausia vėlių pagerbimo šventė buvo spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje rengiamos Ilgės. Po Lietuvos krikšto šią šventę pradėta vadinti Vėlinėmis, susiklostė mirusiųjų pagerbimo krikščioniškos formos. Imta tikėti, kad vėlės naktį renkasi bažnyčiose, kapų medžiuose ir ant kryžių. Būta papročio Vėlinių dieną rinktis sodžiaus kapinaitėse, pasimeldus susėsti prie šeimos kapo ir valgyti pasikvietus neturtinguosius. Kai kur Rytų Lietuvoje maistą ant kapo sudėdavo Visų Šventųjų dienos vakarą ir palikdavo per naktį, valgydavo ir dalindavo vargstantiems tik per Vėlines. 19 amžiaus viduryje kunigai primygtinai ėmė raginti žmones per Vėlines dalyvauti pamaldose bažnyčioje, rinktis tik parapijos kapinėse.
Maisto dėjimo ant kapų paprotys Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje išliko iki 19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pradžios, kitur maistas per Vėlines būdavo sunešamas į bažnyčią ir dalijamas parapijos vargšams. 20 amžiaus pirmojoje pusėje aplink kapus ir ant jų pradėta deginti žvakes. 20 amžiaus antrojoje pusėje sovietinė valdžia paskutinį spalio arba pirmąjį lapkričio šeštadienį kapinėse, kaip priešpriešą krikščioniškoms Vėlinėms, ėmė organizuoti mirusiųjų (ir žuvusių SSRS karių) pagerbimo šventes (dažniausiai su gedulingais mitingais). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pagal krikščioniškąsias tradicijas Vėlinių išvakarėse tvarkomi, nuo Visų Šentųjų (valstybinė šventė) dienos lankomi artimųjų kapai, meldžiamasi bažnyčiose.
Parengė Neringa BUTKEVIČIŪTĖ pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją