Jaunas, veržlus ir užsikrėtęs šokių virusu. Taip būtų galima trumpai apibūdinti šokėją Nikitą Zimin. Ant parketo jis sukasi trylika metų ir svajoja tapti profesionaliu choreografu, šokių vadovu. Mažais žingsneliais link to ir eina – šokti jis moko ir kolektyvo „Amrita“, ir sportinių šokių studijos „Vyja“ šokėjus.
Jurga BANIONIENĖ
Senjorų smalsumas žavi
Nikita kurį laiką oficialiai dirbo Kupiškio kultūros centre choreografo padėjėju ir talkino choreografei Irinai Bubnovai, vadovaujančiai senjorų pramoginių šokių kolektyvui „Amrita“. Tikimasi, kad vėliau jis tęs šį darbą.
„Su I. Bubnova pradėjome bendradarbiauti nuo praeitų metų, man patiko dirbti su jos kolektyvu, nors tai ir senjorai. Pirmiausia dėl to, kad šokėjai labai smalsūs. Visai nesitikėjau, kad jie bus tokie. Jau po pirmų kelių treniruočių ir pats įsitraukiau. Choreografui, vadovui yra tobula, kai patys šokėjai nori dirbti, tuo domisi. Tą iš jų ir pajutau – žmonės ateina su dideliu noru kažką naujo išmokti, visada geros nuotaikos“, – kalbėjo N. Zimin.
Nikitai dar tik 20 metų. Paklaustas, ar jį, gerokai jaunesnį, „Amritos“ šokėjai priima, vaikinas pasakojo, kad jo šokių treneris Vytenis Jackūnas mokyti kitus šokti irgi pradėjo labai anksti. Į Zarasus, iš kur yra kilęs Nikita, atvažiavo sulaukęs 18 metų, ėmė dirbti su vaikais. Nikita džiaugėsi, kad vyresni šokėjai jo patarimų mielai klauso ir pasitiki.
N. Zimin pedagoginis darbas patinka. Nuo paauglystės jis tiksliai žinojo, kad rinksis šokio studijas, ir norės to mokyti kitus, auginti šokėjus. Palaipsniui link to ir eina.
Nikita pastebėjo, kad ant parketo Kupiškyje sukasi vis daugiau žmonių – ir vaikų, ir jaunimo, ir suaugusiųjų.
Įtraukė ir nebepaleido
Jo, kaip šokėjo, karjera prasidėjo anksti, į sportinių šokių pasaulį pateko beveik septynerių metų. Prisiminė, kad kartą su mama pamatė skelbimą, kviečiantį įsijungti į šokėjų kolektyvą. „Pradžioje šokti norėjo eiti mano sesuo, bet išėjo taip, kad nuėjau aš. Susirinko labai daug vaikų, nuo penkerių iki gal keturiolikos metų. Prisipažinsiu, buvo baisu, bet mama vis ragino. Turėjau stuburo problemų, tad šokiai galėjo padėti koreguoti laikyseną, toks ir buvo mano pagrindinis tikslas“, – kalbėjo pašnekovas.
Pamatęs, kaip šoka jo būsimas treneris Vytenis, jis susižavėjo. Šokiai įtraukė ir nebepaleido. Šokęs „Domino“ kolektyve, dabar jis yra sportinių šokių studijos „Vyja“ Kupiškyje šokėjas. Iš Zarasų persikėlė gyventi į mūsų miestą.
Paklaustas, kuo sužavėjo šokiai, kad nemetė, neatsisakė šios veiklos, Nikita sakė, kad krizių tikrai yra buvę. Ypač skausmingai pamena skyrybas su partnere Dominyka, su kuria pavyko pasiekti puikių rezultatų ant parketo. „Ji metė šokius dėl mokslų, išvažiavo studijuoti. Pamenu su ja paskutinį pokalbį, pilną ašarų, tiesiog buvo labai liūdna išsiskirti. Savaitę šokių salėje nesirodžiau. Nežinojau, ką daryti, likau be partnerės, į varžybas negalėjau važiuoti. Tariausi su tėvais, kurie mane visada palaikė, su draugais ir nusprendžiau, kad dar galiu kažko pasiekti, šokti toliau. Tą ir dariau negalvodamas, kad nebeturiu partnerės. Šokių nemečiau, nes jaučiu labai didelį malonumą tai darydamas, nors kartais būna sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Man patinka kas dieną kažką naujo išmokti, tobulinti savo šokio techniką, atlikimą“, – pasakojo šokėjas.
Nikitai labiau prie širdies yra Lotynų Amerikos šokiai, juos šokti patinka dėl kelių priežasčių – jaučiasi laisvesnis nei atlikdamas standartinius šokius, nesuvaržytas. „Yra standartinių šokių rėmai, taškai, linijos, viskas turi būti tvarkinga ir aišku. Man patinka, kad galiu pašėlioti ant parketo. O mėgstamiausias šokis nuolatos keičiasi. Vienu metu tai gali būti džaivas, nes jis pats linksmiausias, kitu – ča ča ča. Šis šokis pilnas emocijų, gali būti ir švelnumo, ir agresijos, ir kitokių jausmų“, – tvirtino pašnekovas.
Tikslas – asmeninis tobulėjimas
Nors aktyviai važinėja po varžybas, ypatingų savo laimėjimų jis neišskyrė. Jei seniau pergalės ir taurės buvo pagrindinis tikslas, tai dabar prioritetai pasikeitė. Suvokė, kad šokiai yra ne vien tik asmeniniai pasiekimai. „Aš nekeliu sau tikslo pasiekti kuo geresnių rezultatų varžybose. Aišku, visada linksma gauti apdovanojimą, būti finale, bet man dabar svarbiausia tobulėti asmeniškai“, – pabrėžė N. Zimin.
Ant parketo jis antrus metus sukasi su kupiškėne Vilte Jakubkaite. Apie savo šokių partnerę Nikita sakė, kad nors Viltė trejais metais jaunesnė, įgyja vis daugiau patirties ir, svarbiausia, visiškai atsidavusi šokiui. „Viltė yra tokia pat darboholikė kaip ir aš, jai patinka dirbti, tobulėti, ne aš vienas galėčiau pasakyti, kad ji padarė labai didelę pažangą, kartu su ja šokti tikrai smagu. Ji – tikra perfekcionistė, tai mane labiausiai ir žavi“, – kalbėjo šokėjas.
Šokis – ir sportas, ir aktorystė
Nikita nesvarstė apie jokias kitas studijas, tik apie šokio. Stojo į šokių pedagogiką Lietuvos edukologijos universitete, bet šiemet nepavyko. Ketina bandyti kitais metais. Pagrindinis jo noras yra tapti choreografu, šokių vadovu. „Žinoma, kol dar šoku, tai nebus visiškai įmanoma, bet ilgainiui ateis metas, kai reikės padėti savo varžybinius batus ir apsiauti vadovo. Šokti ketinu tiek, kiek leis kūnas, sveikata. Dievinu šį jausmą, kai atvyksti į varžybas, kai pajauti tą atmosferą, kada visi ruošiasi, jaudinasi. Matyti visų jaudulys, nesvarbu, kiek metų sukiesi ant parketo“, – šypsojosi N. Zimin.
Pats su tuo tvarkosi paprastai, susitelkia ties tuo, ką nori parodyti šokiu, ką išreikšti. „Bet kai įžengi ant parketo, negali parodyti, kad bijai, turi atiduoti save 110 procentų, tiek fiziškai, tiek morališkai. Šokis juk yra ne tik sportas, bet ir aktorystė“, – mintis dėstė šokėjas.
Iš Zarasų kilęs N. Zimin nemėgsta didmiesčio šurmulio, jam Kupiškyje jauku, tai ir žavi. „Kupiškis man prie širdies, ramus miestelis, panašus į Zarasus, gal daug veiklos ir nėra, bet man čia gera“, – kalbėjo Nikita.
Be šokių, jis turi ir daugiau užsiėmimų – patinka paspardyti futbolo kamuolį, gimtuosiuose Zarasuose yra futbolo komanda, su ja žaidžia. Ten likę ir daug draugų. Savaitgaliais dažnai skuba į Zarasus. Pamėgo airsoftą (angl. airsoft, komandinis žaidimas, imituojantis karą), dalyvauja visoje šalyje vykstančiuose tokio pobūdžio renginiuose. Būtinai aplanko tėvus. Nikita sakė, kad be jų palaikymo būtų buvę labai sunku eiti šokėjo keliu. Šeimoje šokėjo karjerą pasirinko tik jis vienas. Anot jo, matydami, kad tai nelengvas pasirinkimas, tėvai dvejojo, bet paskui pamatė, kad šokio virusu užsikrėtusio sūnaus nebesulaikys. Todėl ir kitiems jaunuoliams jis patarė viena – jei kas nors patinka, tai ir daryti. Nebijoti išbandyti save įvairiose veiklose, nebijoti sunkumų, taip lengviau pavyks suvokti, ką nori veikti gyvenime.
