Vyriško garderobo kūrėjas Giedrius Paulauskas mados pasaulyje yra gerai žinomas dėl savo atsidavimo militaristinei dvasiai. Nemažai rezistencinių kovų dalyvių aprangos dalių ir detalių atkūręs dizaineris sako, kad ateina laikas, kai svarbiems dalykams reikia suteikti apčiuopiamos prasmės ir jos nemenkinti.
Audinga SATKŪNAITĖ
Domėjamasis augo palaipsniui
G. Paulausko kolekcijose militaristiniai elementai pradėjo ryškėti vos pradėjus juos kurti ir pristatyti visuomenei. Pirmuosius žiūrovo akis galėjo pamatyti 2006 metais „Mados infekcijos“ renginyje, kur sportinio stiliaus garderobas buvo pažymėtas militaristiniais elementais. Anot dizainerio, tuomet buvo galima labai aiškiai pastebėti tam tikras detales iš karinių uniformų. Giedrius sakė, jog istorinės aprangos analizė ir militaristinių elementų įtraukimas į jo kuriamos aprangos stilių padėjo ieškoti savitos stilistikos ir suteikė išskirtinumo.
G. Paulausko, kaip kūrėjo, žvilgsnį visuomet traukė uniformos ir jų kitimas per laikmečius. Ne svetimas jam buvo ir domėjimasis ginklais ar kariškomis istorijomis. Tuo labiau kad senelis Jonas Paulauskas tarnavo tarpukario kariuomenėje husaru, o kitas senelis Jonas Lukošiūnas buvo šaulys, 1941 m. sukilimo dalyvis ir partizanas.
„Galbūt kiekvienam berniukui tai įdomu ir įgimta tuo domėtis. Galbūt tam tikras karas savyje išprovokuoja atsigręžti į istorinius mūšius ir kovos scenas ar apie tai rašančias knygas. Viskas vyko natūraliai“, – teigė G. Paulauskas.
Pasak jo, vyriškas garderobas labai susijęs su kariška uniforma, iš kurios atėjo dauguma detalių ir konstrukcijų. Pavyzdžiui, švarkų kirpimas, uždėtinės kišenės. G. Paulauskas pabrėžė, jog vyriškos aprangos raida įrodo, kad dauguma jos detalių yra atėjusios iš karinio, o ne civilių gyvenimo.
Dizaineris dar paauglystėje sakė atradęs kerzinius batus, kamufliažines kelnes – drabužius, kurie jam buvo patogūs, per kuriuos ne tik formavo savo stiliaus pojūtį, bet ir tam tikrą subkultūrą.
„Vyriška prigimtis sako – „būti pasiruošus“, todėl militaristiniai elementai yra neatsiejami nuo vyriškumo ir vyriško garderobo. Jie eina koja į koją. Stiprus vyras prilyginamas kariui, kuris gali apginti, už kurio galima pasislėpti. Man toks požiūris buvo labai artimas ir įdomus“, – tikino G. Paulauskas.
Anot jo, naujausios technologijos, aprangos detalės, medžiagos pirmiausia atsiranda karinėje pramonėje, o vėliau pereina į civilių gyvenimą ir būna pritaikytos įvairiose kasdienio gyvenimo srityse.
„Kažkas turi išbandyti, išanalizuoti, tada panaudoti, kad tai galėtų bandyti ir kiti. Militaristinė mada paprastam žmogui yra ne tik patraukli, bet ir patogi, todėl ji neišvengiamai atsiranda mūsų gyvenimuose“, – pabrėžė dizaineris.
Militaristinis garderobas asimiliavosi
Pasak G. Paulausko, militaristinės apraiškos iš mados pasaulio niekuomet nebuvo išnykusios ir egzistuoja daugelį amžių, tačiau kito jų matomumas ir pabrėžtinumas.
Ir Pirmojo, ir Antrojo pasaulinio karo (XIX–XX a.) laikotarpiu karinė uniforma neišsiskyrė savo spalvine gama, nes dėmesys buvo kreipiamas į patogumą, kad ji apsaugotų kūną nuo drėgmės ir šalčio ir būtų kuo patvaresnė.
G. Paulausko teigimu, dauguma žmonių nežino, kad tai, ką jie dėvi ir mėgsta, iš tiesų atėję iš karinio pasaulio. Pavyzdžiui, apsiaustai nuo lietaus, tarp jaunimo populiarios odinės striukės, kurios pirmiausia buvo pritaikytos aviatoriams, naikintuvų pilotų striukės bomberiai, striukės su gobtuvu, ant kurio krašto yra kailiukas, vadinamos parkos. Anot dizainerio, pastarąsias Šiaurės ir Pietų Korėjos kare naudojo amerikiečiai, modelį perėmę iš Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių vokiečių. Jie tokius modelius naudoję kare su Rusija šaltuoju sezonu, tik amerikiečiai striukes ištobulinę.
„Šiuolaikinėje madoje militarizmas randasi per detales, audinius, jų raštus. Per ilgą laiką kito ir maišėsi dauguma elementų: kišenių, striukių, švarkų ilgis ir formos. Niekas nežino, kad tam tikri dalykai yra atėję ne iš civilių, o iš kariškių gyvenimo. Viskas susiniveliavo, – tvirtino G. Paulauskas. – Tie, kurie nesidomi mados istorija, gali nė nenumanyti, kad jie atsiradę daug anksčiau, tik per laiką pakitę.“
Militaristiniai elementai nėra svetimi ir moterų madoje, bet, Giedriaus manymu, jie nebuvo naudojami kaip pabrėžtinai vyriški ir sukarinti.
Karas diktavo madą
Militaristinė lietuvių aprangos mada skaičiuoja ilgus šimtmečius, nes, pasak dizainerio, tautiečiai visada kariaudavę.
„Lietuvis yra ne tik žemdirbys, bet ir kartu karys. Taip buvo visais amžiais“, – pabrėžė pašnekovas.
Anot jo, tarpukario laikotarpiu visi norėjo lygiuotis į karius ir Lietuvos kariuomenei buvo teikiamas labai didelis dėmesys, todėl civiliai norėjo turėti frenčiaus sukirpimo švarką. Frenčius – tai prigludęs drabužis, įimtas per liemenį su keturiomis uždėtinėmis kišenėmis, kurio nugaros siūlė baigiasi skeltuku.
G. Paulausko teigimu, 1918 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tautiečiai kurį laiką norėjo bėgti nuo Pirmojo pasaulinio karo negandų, todėl madoje vengta karinių dalykų. Bet formuojantis jaunai valstybei, reikėjo galvoti ir apie savo krašto gynybą, todėl vyro kario simbolis buvo svarbus.
„Mūsų valstybėje vėl tapo svarbūs frenčiaus sukirpimo švarkai, o per uniformą ugdytas visuomenės patriotiškumas. Netgi to laiko gimnazistų uniforma labai artima kario uniformai. Šis kirpimas buvo tikslingai pasirinktas“, – mąstė Giedrius.
Jo teigimu, visai kita situacija buvo Lietuvą okupavus Sovietų Rusijai, kuri stengėsi visus padaryti vienodus. Tuomet iš tiesų buvo jaučiamas audinių ir drabužių trūkumas. Tarybiniais metais militaristinių elementų aprangoje civiliai ypač vengė, nes niekas nenorėjo palaikyti priešo kariuomenės ir jai tarnauti, todėl gręžėsi į Vakarų pasaulį, kur vyravo džinsai, odinės striukės, spalvoti marškiniai.
Švarkas – rezistencijos simbolis
G. Paulauskas iki šiandienos yra atkūręs partizaninio laikotarpio du švarkus, marškinius ir tarpukario Lietuvos karininko kepurę, kurią užbaigė vos prieš mėnesį. Dizaineris sakė, kad būtent mama jį paskatinusi grįžti prie savo šaknų, ir laikui bėgant jis atsigręžė į lietuvių karių aprangą, ją analizavo, gilinosi į jos dėvėjimo ypatumus ir galų gale ėmėsi jos atkūrimo. Juolab kad G. Paulausko senelis Jonas Lukošiūnas taip pat yra ragavęs laisvės kovų ir gyvenimo miške duonos, buvo partizanas, dalyvavo 1941 metų birželio sukilime. Giedrius pabrėžė, kad partizaninis rezistencinis laikotarpis jam labai svarbus ir ypatingas, nes tuo metu vykusios tikrosios kovos už Lietuvos laisvę.
„Mano kolekcijose visuomet atsirasdavo militaristiniai elementai, o vienoje jų dominavo iš Antrojo pasaulinio karo vokiečių kariuomenės. Tuomet man mama pasiūlė, kad reikia atsigręžti į lietuvišką uniformą. Iš tiesų kariuomenės aprašymuose to meto karių uniformos susilaukia daug gražių žodžių. Mūsų kariūnai džiaugėsi, kad jų uniforma buvo lyginama su kitų Europos valstybių kariuomenių uniformomis. Ji iš tiesų buvo labai graži ir skoninga“, – savo susižavėjimo neslėpė G. Paulauskas.
Jo manymu, rezistencinių kovų dalyviams ypač didelę reikšmę turėjęs karinis švarkas – munduras.
„Man nė nekilo klausimų, kad pirmiausia turiu atkurti švarką, nes jis buvo svarbus partizaninės kovos simbolis. Dauguma į miškus pasitraukusių lietuvių nė nebuvo kariai, kurie būtų turėję uniformas, jie buvo paprasti vaikinai – be karinio parengimo ir specialios aprangos“, – teigė dizaineris.
Partizanams ypač svarbu buvo priešui parodyti, kad jie yra Lietuvos kariai, todėl jiems buvo didelė garbė dėvėti kario uniformos simbolius, o vienas jų buvo ir švarkas. Anot G. Paulausko, į švarką būdavo įsiūtos sagos su Vyčio simbolika, kurių kitose aprangos dalyse, tarkim, kelnėse, nebūdavę, o tokias sagas gauti taip pat buvo sudėtinga.
Partizanų švarkų apykaklių trikampėliuose būdavo įsegami Gedimino stulpai, ant kairės rankovės prisiūti apygardų antsiuvai. Galima drąsiai sakyti, kad beveik visa laisvės simbolika buvo sukoncentruota į švarką.
„Partizanai stengėsi visais įmanomais būdais susirinkti, siūtis uniformas, švarkus. O jei gaudavo kelnes ir dar karišką kepurę, būdavo labai gerai. Kelnės greičiau susidėvėdavo, todėl reikėdavo dažniau keisti. Prie švarko neretai būdavo mūvimos tiesiog įprastos civiliams, ne uniforminės galifė kelnės“, – aiškino G. Paulauskas.
Neretai partizanų išvaizda priklausydavo ir nuo apygardos, būrių vadų, kurie reikalaudavo arba ne, kad laisvės kovotojai dėvėtų uniformas. Dizaineris pasakojo, kad negalėdami kitu būdu gauti švarkų, partizanai juos siūdavosi: rizikuodami laisve ir gyvybe jie eidavo pas siuvėjus, prie kurių namų dažnai pakliūdavo į pasalą ir patekdavo į stribų gniaužtus.
Anot G. Paulausko, partizanai nešiodavę ne tik lietuvių tarpukario kariuomenės uniformos drabužius, bet ir kitų šalių, vokiškas, rusiškas, uniformas, į kurias tiesiog įsisiūdavo sagas su Vyčiu, įsegdavo tautiškus ženklus, ant rankovių prisisiūdavo antsiuvus.
„Taigi man švarkas yra tarsi partizaninio judėjimo simbolis. Juk jaunuolis su juo norėdavo būti panašus į karį“, – pabrėžė dizaineris.
G. Paulauskas yra atkūręs ne tik partizanų švarką, sukurtą pagal frenčiaus kirpimo tarpukario kario uniformą. Jo rezistencinių kovų, istorinę kolekciją papildė ir antras švarkas. Vyriško garderobo kūrėjo teigimu, šis švarkas yra unikalus ir įdomus tuo, kad buvo sukurtas partizaninio judėjimo metais. Tokio kirpimo ir modelio švarką, kokį atkūrė dizaineris, jis matęs įamžintą nuotraukose, kuriomis ir rėmėsi imdamasis darbo.
„Tai yra mišinys, kuriame išlaikomos apykaklės, uždėtinės kišenės ant krūtinės, antpečiai kaip tarpukario munduruose, bet atsiranda rankogaliai. To tarpukario kariuomenėje nebuvo. Be to, švarkas yra trumpas su juosmeniu švarko apačioje. Tokio tipo švarkai tarpukario laikotarpiu neegzistavo, jie buvo sukurti veikiant to meto madai. Kadangi tuo metu buvo sunku gauti audinio, buvo taupoma, todėl civiliams būdavo siūlomi trumpesni švarkai su juosmeniu“, – kalbėjo G. Paulauskas.
Jis teigė, kad tokia švarkų mada galėjo būti perimta ir iš kitų kariuomenių, kurių kariai dėvėjo palaidines su rankogaliais, trumpus švarkus. Pastarieji Antrojo pasaulinio karo metais buvo ir amerikiečių, britų, kanadiečių karių aprangos dalis. Vokiečiai tokius švarkus dėvėjo nuo 1944 metų.
„Siuvėjai Lietuvoje galėjo matyti tuos pavyzdžius arba tos vizijos ir mintys tiesiog sutapo“, – svarstė G. Paulauskas.
Atkuriant švarką buvo naudojamas tam laikotarpiui būdingas audinys. Anot dizainerio, šio audinio struktūra idealiai atitiko tą, iš kurios buvo pagaminta generolo Jono Juodišiaus uniforma.
Nuotraukos iš Giedriaus Paulausko asmeninio archyvo
Su aistra nesustoti
G. Paulauskas taip pat yra atkūręs tarpukario kario kepurę, kurią nešiodavo ir partizanai, nors jie nevengdavę ir civilių, rusų, vokiečių karių, girininkų, miškininkų galvos dangalų. Pašnekovas pabrėžė, kad visų modelių skirtumas ypač gerai matomas analizuojant nuotraukas.
„Kepurės skiriasi pagal formą, snapelius. Labai aiškiai matosi, iš kur jas galėjo gauti partizanai ir kaip tos kepurės buvo nešiojamos“, – tikino G. Paulauskas.
Jis tvirtino, kad prie kepurės atkūrimo jis praleidęs kur kas daugiau laiko nei prie antro švarko, beveik ketverius metus su ilgomis pertraukomis. O darbai į priekį pasistūmėjo atskleidus kepurės siuvimo paslaptis, pagavus ir sukonstravus tinkamus lekalus, gavus senas suplyšusias tam laikotarpiui būdingas galifė kelnes, kurios turėjo ir lopinėlių gero, tinkamo audinio, todėl galėjo būti panaudotos kepurei.
„Kol galų gale pavyko, buvo pasiūta apie dvidešimt kepurių maketų. Kiekvieną kartą supratęs, kad forma ar audinys yra ne toks, ją išardydavau. Aš laikausi principo, jeigu gaminys ne toks, koks turi būti, jį reikia sunaikinti. Dirbau tol, kol pavyko“, – savo darbo vaisais džiaugėsi Giedrius.
Atkurdamas kepurę, kaip ir pirmą švarką, G. Paulauskas galybę vertingos medžiagos gavo iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvų, draugų kolekcionierių turimų eksponatų.
„Kai nėra lekalų, viską iš pagrindų reikia aiškintis pačiam. Kartais trūkdavo kantrybė ir apimdavo abejonės, ar iš tiesų man pavyks tai padaryti. Drabužių atkūrimas primena adatos ieškojimą šieno kupetoje. Reikia turėti begalę žinių ir informacijos, tačiau ir to nepakanka, – kalbėjo dizaineris. – Atrodo, viską išanalizavai, peržiūrėjai kiek įmanoma kepurių, bet tave kankina klausimas, kaip padaryti vieni ar kiti dalykai, kol galų gale juos perpranti. Jeigu ieškai, tai ir atrandi.“
G. Paulauskas yra atkūręs ir vieną iš partizanų rankovės antsiuvų, tai yra Prisikėlimo apygardos, vėliau 1949 metais pripažintas visos Lietuvos partizanų antsiuvu, kuriame vaizduojamas juodas Jogailaičių kryžius su raudonu apvadu žaliame rombe. Tokį dizaineris aptikęs Genocido aukų muziejaus ekspozicijoje. Ten jų būta įvairių, tačiau jo akį patraukė vienas vienintelis, kuris sužavėjęs savo dailumu ir smulkmeniškumu, todėl būtent tokį ir svajojo atkurti.
„Pradžioje pagalvojau, kad jis yra austas, todėl į vietą nusivedžiau profesionalus, kadangi antsiuvas buvo ekspozicijoje ir jo išimti nebuvo galima, profesionalai man lyg ir patvirtino, kad jis yra austas. Vieną dieną išsiaiškinau, kad antsiuvas yra siuvinėtas. Tokį mes jį ir atkūrėme“, – pasakojo dizaineris.
Anot jo, munduro antsiuvas yra unikalus dalykas, reikalaujantis daug dėmesio ir analizės. Pavyzdžiui, jo pagrindo padarymas, siūlų parinkimas, jo suformavimas, kad jis gerai atrodytų ant rankovės. Ilgainiui savo antsiuvus – skiriamuosius ženklus – turėjo kiekvienos apygardos, rinktinės ar net būrių partizanai. Jie buvo labai įvairūs ir unikalūs, žymėjo priklausomybę vienai ar kitai apygardai arba tiesiog rinktinei ir paprastai buvo dėvimi ant kairės uniforminio švarko rankovės.
Profesionalumas būtinas
G. Paulauskas sakė, kad į priekį veda įsitikinimas, jog jo darbai taps svarbia ir nepaneigiama istorinės atminties dalimi. Prie to nemažai prisidedančios to laikmečio fotografijos ir archyvinė surinkta medžiaga, knygos, tačiau atkurta rezistencijos dalyvių apranga taip pat padės realiau suvokti, kaip iš tiesų galėjo atrodyti Lietuvos partizanai.
„Man svarbu po savęs palikti tai, kas yra vertinga ir unikalu. Kartu atiduodu duoklę rezistencinių kovų dalyviams, kurie paaukojo savo gyvybes. Aš jų atminimą puoselėju stengdamasis, kad to laikotarpio neužmirštų kiti, jį savyje išlaikytų, galėtų gyvai pamatyti ir pačiupinėti“, – savo patriotiškumo jausmus atskleidė pašnekovas.
Dizaineris neseniai atliko profesionalią mados rekonstrukcijos fotosesiją rezistencinėms kovoms atminti, ją žada pateikti ne tik vietinėje, bet ir užsienio spaudoje.
„Neseniai buvome patekę į keblią situaciją dėl Rūtos Vanagaitės pasisakymų, kuriuos mes sugebėjome atremti, tačiau kiek ji panašių pareiškimų sugebėjo prispjaudyti užsienyje. Ten mūsų rezistencinės kovos mažai kam įdomios, todėl norisi visą šį laikotarpį perteikti šiuolaikiškai per mados prizmę. Mada visada yra įdomi ir aktuali ir mus lydi kiekvieną dieną“, – įsitikinęs G. Paulauskas.
Jis su komanda siekia pasauliui ir tautiečiams išplatinti žinią apie rezistencines kovas ir tokiu būdu prisidėti skleidžiant teisybę, kurią kartkartėmis bandoma apjuodinti.“ Anot Giedriaus, partizaninį laikotarpį visuomet tarsi buvo stengiamasi ištrinti iš lietuvių atminties.
„Jeigu mes žiūrėsime nepaviršutiškai, tai ir kiti taip matys. Per tam tikras detales mes galime suteikti svarbą ir atkreipti dėmesį į savo šalies rezistencines kovas. Labai svarbu, kad žmonės žinotų Adolfą Ramanauską-Vanagą, Joną Žemaitį-Vytautą, bet reikia, kad jie domėtųsi ir kitais partizanais ir jų vadais. Mes tikrai žinome per mažai, o norisi, kad suvoktume kuo daugiau, todėl tokį darbą ir dirbu“, – atviravo G. Paulauskas.
Anot jo, nors vieno ar kito laikotarpio aprangos rekonstrukcijų yra atliekama nemažai, tačiau neretai pritrūksta profesionalumo.
„Jeigu tu nori perteikti tam tikrą laikotarpį, tam reikia ilgų ir gilių analizių, to laikmečio drabužių, aksesuarų, ekipuotės elementų. Neprofesionalumas čia nedera“, – kalbėjo dizaineris.
Jis mano, kad daugiau dėmesio partizaniniam laikotarpiui turėtų skirti ir švietimo sistema.
„Tas laikotarpis visai lietuvių tautai yra labai svarbus ir buvo vienas žingsnių, kuris padėjo tvirtą pagrindą Lietuvos valstybės atsikūrimui 1991 metais. Švietimas tam turėtų skirti didelį dėmesį ir teisingoji propaganda turi egzistuoti“, – pabrėžė G. Paulauskas.
