Neseniai išgirdau vieną gana skambią sentenciją, kad Lietuvoje beliko tik idiotai ir patriotai. Visi kiti išvyko. Laimės ieškoti kitur.
Nuolat girdime, kad mūsų mažėja. Sparčiai. Tuo susirūpinti būtina. Šiandien, o gal jau ir vakar. Gimstamumas nedidėja, darbingo amžiaus tautiečiai emigruoja milžiniškai sparčiais tempais, visuomenės senėjimo rodikliai nuolat auga.
Teko išsamiai susipažinti su praėjusių metų rajono demografiniais rodikliais. Jie išties patvirtina šiuos faktus. Ir štai ką byloja. Gimstamumas rajone neišaugo. Praėjusiais metais gandrai atnešė kiek daugiau nei pusantro šimto naujagimių. Tuo tarpu netekome per 300 kupiškėnų. Nors statistika rodo, kad mirtingumas rajone mažėjo, mirtys gimimus viršijo kone dvigubai. Nedžiuginantys faktai.
Lietuvos statistikos departamento pateikiamais duomenimis, pernai visoje šalyje gimė 31,2 tūkst. kūdikių. 322 mažiau nei 2015 metais. Mirė 40,8 tūkst. žmonių – vienu tūkstančiu mažiau nei užpernai.
Remiantis išankstiniais duomenimis, 2017 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 849 tūkst. nuolatinių gyventojų. Tad seniai peržengėme tą ribą, kai mūsų dar buvo trys milijonai. Vien per praėjusius metus gyventojų sumažėjo 39,2 tūkst., arba 1,4 proc. Dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos (mirė 9,6 tūkst. žmonių daugiau nei gimė kūdikių) nuolatinių gyventojų sumažėjo 24,5 proc. Pagrindinė jų mažėjimo priežastis tebėra ta pati – emigracija. Šalį praėjusiais metais paliko net 51 tūkst. gyventojų. 14,5 proc. daugiau nei 2015 m. Moterų ir vyrų – kone po lygiai – per 25 tūkst.
Šią savaitę elektroninio ryšio priemonėmis bendravau su viena kupiškėne, tikra savo krašto mylėtoja, prieš daugiau nei metus pasirinkusia emigrantės duoną. Ne iškart. Jaunas, perspektyvus žmogus išbandė įvairią veiklą. Kabinosi kaip įmanydama. Deja, tiesiog pavargo kovoti su vėjo malūnais, kovoti už savo būvį, už orų gyvenimą ir perspektyvas. Kovoti su apkalbomis, nuolatiniu pavydu, pykčiu ir moraliniu spaudimu – būti tokia, kaip visi. „Nemenkinu savo krašto, nors jame vyksta keisti dalykai. Tiesiog pasirinkau kitokį kelią. Tėvynė mane užaugino ir išleido į pasaulį. Tariu ačiū ir būdama svetur tikrai savo šalies neužmiršau“, – taip šneka jaunas žmogus, neradęs savo vietos gimtojoje šalyje. Ar jis kada grįš? Ar dar išdrįs pamėginti realizuoti savo kūrybines galias Lietuvoje? Labai tuo abejoju. Jaunimas išvažiuoja, o pas mus lieka tik masės pensininkų ir saujelė darbingo amžiaus žmonių, kurie ilgainiui nebepajėgs uždirbti tiek, kad valstybė galėtų pensinio amžiaus žmones išlaikyti.
Emigracijos mastai – didžiuliai. Ji yra palietusi kone kiekvieną šeimą. Šis užkratas labai sparčiai plinta. Umberto Eco yra pasakęs, kad neemigruojama iš ten, kur yra gerai. Emigruojama iš ten, kur blogai. Ir nors dažniausiai girdime, kad išvykstama dėl geresnio, kokybiškesnio gyvenimo paieškų, emigracijos priežasčių esama išties daug ir įvairių. Kiekvieno žmogaus istorija ir patirtis, paskatinusi jį pasirinkti gyvenimą kitoje aplinkoje, svetimoje kultūroje, yra skirtinga. Ir vis dėlto. Vargu ar pavyktų dabar surasti lietuvį, kurio galvoje nėra šmėstelėjusi mintis apie emigraciją. Nebent jis patriotas arba… idiotas.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ