Dar tik naujų metų pirmosios dienos, o puldinėju tai šen, tai ten, permainomis drumsčiu savo ramybę. Kažin, kada lakstau greičiau, ar kai žiemos šaltis aštrus spaudžia, ar vasarą – biz biz bizelio, kai man dagilis įlenda į uodegą? Vis tokia nenuorama tarsi tas linksmas, gyvo būdo ir vikrus paukštelis dagilis. Velniai žino, ir kur dažnai lakišių prilendu? Kai namie nepasėdžiu, tai ir prisisegioju šitų varnalėšos sagučių, prisivelia jų visur, tada ir apmėtau savo artimiausiuosius, brangiausiuosius, kurie tik pasipainioja ant mano kelio. Negi žinau, kad daktaras – varnalėša, atleidžia kojų tinimą. Dažnai prisikabinu, priekaištauju, piktinuosi ar stoviu išdidžiai išsiskėtusi kaip varnalėša, pasišiaušusi kaip akuotas.
Gana, 7 kūlvirsčiai atgal, keisiuosi – vozlinsiu lyg apatinė girna. Būsiu atlaidi, atidi, geranoriška, gal gausiu džiovintą sūrį kaip girnapusę. Turiu džiovintų grybų, kriaušių, obuolių, valgysiu, kiek noriu, nepasninkausiu. Viliuosi, kad ir rūpesčiai nedžiovins, skolos galvos nekvaršins, gal ir liga, skauduliai neišdžiovins manęs kaip žievelės?
Taigi, reikia žiūrėti, kad mano elgesio varžtai visada būtų gana kietai, standžiai suveržti. Jei varžtų sukamąjį raktą įsitvėrusi ar kokio deguto pasikabinusi žiopsosiu, gali mano gyvenimo mašiną koks valiūkiškas vėjavaikis kūliais nuversti. Atsileis varžtai, bus kvankt! Būsiu juoda kaip degute virta ar įklimpsiu kaip gaidys į degutą. Ot, gaidžio koja! Čia ir šimtai kūlvirsčių nebepadės.
Kai kirminai pjaus, reikės užvalgyti beržo smalos. Kaip čia į kirminų maišą (į blogų žmonių būrį) makt įlindau, kirminą antyje atšildžiau (sau priešą išsiauginau)? Kodėl šiandien man tiesiai į akis tėškė: kirmino plikumo tu ponia, kad taip lygsti dėl menko cento! O kad sušilau suplukau visa derėdamasi algos pagal savo norą, o man duoti žada pagal darbą. Dirbsiu iki devynių prakaitų – kailinius už gerą darbą šįmet gal pasiūs, kad nesustipčiau kaip žirnis, daužomas prie kelio. Gal neis šiais metais mano keliu daug tokių, kurie pasius rėkti, bartis, nusiųs į tą žemę, kur pipirai auga. O ten – skalsu, per barzdą varva, dantys neregi.
Kiekvieną gi dieną valgyti noris, kaip grąžtu gręžia. Blinkt, atsirita kūliavirsčiomis svajonė. Aš be jos – tarsi paukštis be sparnų. Kad mane šimtas, kokia aš rimta, su niekais neprasidedu, tupiu oriai kaip pelėda ant tėviškės šimtamečio ąžuolo. Čia susipina sodauto rūta, sodauto gražiai mano gimimo istorija, išjoja joja sėdauto į tolius ir – ulioj ulioj. Graži išauga moteraitytė, bet valiūkėlė – turiu daug laisvės, ir tinginė kartais, ir išdykusi. Tik vėjavaikė ir šiemet dar nebūsiu – greitai neprašvilpsiu turtų, nieko nedarysiu nepagalvojus, nemalsiu liežuviu, ne tik kūną dailinsiu, bet ir proto, doros išlankstymą.
Kažin, ar versdamasi kūliais neišbarsčiau centų? Ačiū Dievui, ne. Dar keli barška. Kažkas patarė – greitasis jų pats susiieško, lėtajam vėjas užpučia. Tai ko čia dūsauju, verksmu, keiksmu dalios nepapirksiu. Pasipustysiu padus – viens, du, trys ir vėl bėgte!
Tprū-ū! Bet tik šiandien yra, su rytojum Dievo valia. Tikiu, kad ir gyvastį, ir lūkestį manąjį pavasaris grąžins.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ