Kas turi nutikti lietuvio sąmonėje, kad nebestovėtų ištiesęs ranką, nebijotų garsiai pasakyti savo nuomonę? Tokie klausimai vis dažniau iškyla ir kol kas sunku rasti atsakymą. Gal pamažu tapome veltėdžių, prisitaikėlių tauta?
„Kaip jūs galite garbinti vagis? Ir kas darosi, kad tokių į valdžią prilindo?“ – tokių klausimų sulaukiame per savaitę ne vieną ir ne du. O kai skambintojui bandai paaiškinti, kad tokius, pasak jo, vagis, patys ir išsirinkome, pašnekovas išdidžiai atrėžia, kad ne jis rinko. Žodžiu, aplinka kalta. Pasiūlius pačiam tą tariamą vagį drąsiai demaskuoti, nebijant pasirašyti vardo ir pavardės, kažkur drąsa išgaruoja: „Na, jau ne aš. Durneliu nebūsiu, neprovokuokit manęs.“ Tokia gaida dažniausiai ir baigiasi pokalbis, nepamirštant pridurti, kad ne jis dėl viso chaoso šalyje kaltas, o kiti – aš, jūs, gal kaimynas, bendradarbiai – tik ne jis. Nes jis tokių blogiukų nerinko.
Dabar apie tuos blogiukus, kuriuos liaudiškai tariant patys ant statinės užkeliame. Nelabai seniai į valdžią rinkome žmones pagal jų grožį, iškalbą, bet nė vieno nepaklausėme daugybos lentelės ar moka ne tik atimties, bet ir sudėties veiksmus. Ar galima tikėtis gero rezultato, jeigu žmogus eina į darbą iš ryto gerdamas vaistus, bijodamas vadovui net į akis pažiūrėti? Ar tai yra normalu? Ar normalu, kad valdžios vyras užsipuola mokytoją? Ar gali žurnalisto darbą geriau išmanyti veterinaras ar farmacininkas ir mokyti, kokie turi būti straipsnių pavadinimai? Kažin, kaip būčiau sutikta kaime atvykusi gydyti sergančio gyvuliuko šeimininkui pareiškusi, kad neturiu nei patirties, nei išsilavinimo, bet dabar gydymą tęsiu aš? Matyt, greitai būčiau pastatyta į vietą. Visuomet geriausias rezultatas pasiekiamas, kai kiekvienas dirbame darbą, kurį geriausiai išmanome.
Baimės sėkla gaji. Grupelė aktyvistų, norinčių pakeisti tvarką, atrodys tik kaip juokdariai, o mūsų tik tyliai keikiami išrinktieji ir toliau jausis carais – viešai nevaldys savo emocijų, įžeidinės pavaldinius, savo pasipūtimu ir arogancija atstums visus, kurie tikėjosi permainų. Jeigu XVIII amžiuje tikri vyrai nebijodavo dėl įsitikinimų mirti, stodavo į dvikovą ginti savo garbės, tai dabar džentelmeniškumo sąvoka gerokai pasikeitė – niekas apie įsitikinimų tvirtumą nebekalba, o dėl šiltos kėdės ir su velniu obuoliauti nueis. Šiais laikais tai vadinama labai gražiai – lankstumu ir kompromisų ieškojimu. Prisiminkime, kiek rinkimų įkarštyje buvo skandalų, kaip oponentai vieni kitus pliekė, kokios, pasak jų, buvo genealios rinkimų programos ir kad tik jos padėsiančios išgelbėti žmones iš skurdo ir nevilties. Baigiasi rinkimai, ir staiga paaiškėja, kad visų programos yra vienodai geros, kad purvo drabstymas vieniems ant kitų tik normali rinkimų kova, o buvę didžiausi savo įsitikinimų gynėjai, ideologijos priešai butelį geria už vieno stalo. Trauk devynios tuos skirtumus, kam jie dabar įdomūs. Skirtumų staiga nebeliko, nes ir vieni, ir kiti nori sočios duonos, padėties visuomenėje. Juk galima visai puikiai prisistatyti visuomenei, kad esi lankstus, gebantis rasti kalbą su bet kuo. Šiais laikais sudaryti nuomonę, kad esi geras, gražus ir protingas, tik išmanumo reikalas, nebūtina tas savybes turėti.
Gaila, bet į praeitį nuėjo tie laikai, kai visuomenėje labiausiai buvo gerbiamas gydytojas, kunigas ir mokytojas.
Kaip gražiai viską galima pasukti kita linkme, parodė ir per šalį plačiai skambantis mokytojų streikas. Neieškokime pavyzdžių toli, jų yra ir Kupiškio rajone. Streikuoja tik saujelė mokytojų, o kiti tyliai pritardami laukia, kas bus. Jeigu streikuojantys iškovos geresnes darbo sąlygas, didesnį atlyginimą – gaus visi, o ne tik streikuotojai. Jeigu nieko nepavyks, į nemalonę paklius tik maža neklaužadų grupelė, kiti bus šaunuoliai. Štai ir lietuviška šiuolaikinė lygybė, brolybė, vienybė. Ne kiekvienas drįsta atsilaikyti prieš spaudimą ir gerai apgalvotą priešpriešą. Prieš tokius „išsišokėlius“ nuteikiami mokinių tėvai, visuomenė. Niekas negirdi, nors streikuotojai nepaliaujamai aiškina, kad jeigu pavyks pasiekti, kad būtų įgyvendinti reikalavimai, geriau bus visiems: mokiniams – nes didesnis mokinio krepšelis leis kokybiškiau mokytis, tėvams – vaikai bus labiau užimti ir gaus geresnį išsilavinimą. Suprask, ir dabar gerus atlyginimus gaudami dar šūkauja. O ar bent vienas toks pasišaipantis iš streikuojančių mokytojų nors kartą pabandė atsistoti prieš klasę? Ar bent suvokia, ką reiškia 45 minutes išlaikyti būrio vaikų dėmesį, ar žino, kaip išmokyti mokinį, kuris nenori mokytis, ar kada nors juto tai, ką jaučia mokytojas mažamečio pasiųstas ant trijų raidžių už tai, kad sudrausmino? Tik tie, kurie tai savo kailiu patyrė, turi teisę kritikuoti. Nė vienas streikuojantis mokytojas neprašo milijono, neprašo tūkstančių kanceliarinėms išlaidoms. Jis prašo sąžiningo atlygio už sunkų darbą. Galop, didesni dirbančiųjų atlyginimai leis ir senjorams jaustis geriau, nes iš niekur didesnės pensijos nekrenta – jos didės tik tuomet, kai didės dirbančiųjų atlyginimai. Nepamirškime, kad kiekvienas pašalpos, pensijos ar šildymo nuolaidos euras turi būti kažkieno uždirbtas – tuščių pinigų nebūna. Gal todėl pasigirdus džiaugsmingoms žinioms, kad šiais metais senjorams keliais ar keliolika eurų didės pensijos, pagalvokite, kas jas uždirbs. Gyvenimas į skolą visą laiką nesitęs, kažkam reikės tai ir grąžinti – su procentais.
Antai mažytėje Kataro valstybėje jos gyventojas, sulaukęs pilnametystės, savo sąskaitoje turi sukaupęs 100 000 dolerių, nes jam vos gimus valstybė atidaro sąskaitą banke ir skiria neatlygintiną paramą. Per tuos aštuoniolika metų su procentais sukapsi graži suma gyvenimo pradžiai, mokslams. Mūsų valstybėje ką tik gimęs pilietis ir įkvėpęs pirmą gurkšnį oro turi nei daug, nei mažai – 5 790 Eur skolą ir dar 208 Eur sumoka palūkanų už beveik 17 milijardų siekiančią valstybės skolą.
Sakysite, nėra ko lyginti nors ir mažos, bet turtingos nafta valstybės su mūsų kraštu. Prieš šimtą metų Kataras taip pat buvo labai skurdi valstybė, tačiau dabar yra viena turtingiausių valstybių pasaulyje. Kas ją atvedė prie pilno stalo? Išmintinga valdžia, kuri suprato, kad iš liaudies reikia ne tik imti, bet jai ir duoti. Kad sotus darbininkas geriau nei išalkusi minia. Kad dirbantis ir uždirbantis žmogus niekada akmenų nemėtys į savo darbdavį. Kad valdžia pagarbą turi pelnyti, o ne jos reikalauti. Štai ir visos geresnio gyvenimo paslaptys, kurios mums kol kas sunkiai įveikiamos.
Dar nemokame dėl savęs pakovoti – geresnio gyvenimo ir laimės laukiame iš kitų rankų. Gal todėl mielai naudojamės kitų sukurtu gėriu – pašalpomis Anglijoje, Norvegijoje. O kodėl to negalime sukurti čia, Lietuvoje?
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ