2024/12/23

 

Gyvakarai – istorijos kryžkelė

Gyvakarų kaimo vardas pirmą kartą išlikusiuose rašytiniuose dokumentuose paminėtas 1673 metais. XVI a. pradžioje ši teritorija buvo svarbi garsiai didikų Radvilų šeimai, kurios centras su pilimi buvo Biržuose. Pagrindinis Vilniaus–Rygos kelias ėjo ir per Gyvakarus. Čia gyveno karališkieji arba valstybės iždo valstiečiai. Šis mažas kaimas per savo gyvavimo amžius tapo ir karo kryžkele.

Salamiesčio prieglobstyje

Gyvakarų kaimas yra prie kelio iš Kupiškio į Salamiestį, Vabalninką ir Biržus. Šiauriniame kaimo pakraštyje teka Pyvesos upė, dešinysis Mūšos intakas. Upės dalis, tekanti palei Gyvakarus, vadinama Raganyte. Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ rašoma, kad žmonės pasakoja, jog seniau čia augdavę berželiai su vadinamomis raganų šluotomis viršūnėse. Čia esą mėgdavę rinktis ir Pyvesoje maudytis raganos. Taip pat Gyvakarų kaime yra akmuo, vadinamas Velnio skrynia.

Kaimo istorijos pradžia minima rašytiniuose šaltiniuose – dar XVI a., kai ši teritorija pateko į svarbaus prekybos ir politikos kelio Vilnius–Ryga atkarpą. Salamiestis ir jo apylinkės pakliuvo į Radvilų valdas.

Knygoje „Keliai veda Kupiškin“ rašoma, kad Gyvakarai tuo metu priklausė Salamiesčio dvarui, o pavaldūs buvo Kupiškio seniūnijos dvarui Pajuodupėje. Čia gyveno valstybės iždo valstiečiai.

1891 m. statytas namas. Čia 1916 m. veikė pradinė kaimo mokykla.

Fronto teritorija

XX a. pradžioje Gyvakarai buvo gana didelis, gatvinis kaimas. Taip knygoje „Keliai veda Kupiškin“ pasakoja viena jos autorių, gyvakarietė Laima Stankaitytė-Laužikienė.

Tuomet čia gyveno per 200 žmonių, buvo daugiau kaip 40 ūkių.

1916 metais kaimo pradžioje įkurta Gyvakarų pradžios mokykla. Ją baigę jaunuoliai toliau mokėsi Kupiškio progimnazijoje.

Kaimą išdarkė Antrasis pasaulinis karas – lėktuvams bombarduojant sudegė ne vienas pastatas, žuvo žmonės, kaimiečiai kėlėsi gyventi kitur. Šiose apylinkėse buvo pats fronto įkarštis – tarybinė armija bėgo, o vokiečių lėktuvai vijosi bombarduodami didesnius kareivių susibūrimus.

Praūžus frontui prasidėjo trėmimas į Sibirą, kolektyvizacija, stribų ir partizanų kovos.
Gyvakaruose buvo įrengti partizanų bunkeriai. Vienas jų – net kaimo kapinėse.

Nepamiršo kultūros

Gyvakariečiai tuo metu save vadindavo salamiestėnais dėl artimiausios savo bažnyčios Salamiestyje. Jie buvo katalikai, tačiau nekonfliktavo su Salamiestyje gyvenusiais kalvinais ir juos švelniai vadino bambizais.

Kaimo kryžkelėje stovėjo du kryžiai. Gyvakarai turėjo savo kapinaites. Buvo pieninė, pradžios mokykla. Ją lankė apie 20–30 vaikų. Veikė keturi skyriai.
Gyventojai gyveno daugiau išsiskirstę po vienkiemius.

Karo ir pokario metu žmonės vertėsi gana sunkiai, bet kaimas nepamiršo kultūros. Mokykla buvo mažas jos židinys. Vaikai su mokytoja ruošdavo Kalėdų ir Naujųjų metų programas. Į šias šventes rinkdavosi ir kaimo žmonės, nešdavosi keptus pyragėlius, sausainius, grodavo gromofonas.

Gyvakaruose įvedus elektrą į mokyklą atvažiuodavo kilnojamasis kinas. Filmai būdavo rusų kalba. Susirinkdavo daug žiūrovų.
Vasarą jaunimas rengdavo gegužines, turėjo savo kaimo muzikantą Savicką. Itin populiaru buvo švęsti vardines.
Sovietiniais metais Salamiestis buvo prijungtas prie Kupiškio rajono. Kiek vėliau ir Gyvakarai perėjo į Salamiesčio kolūkį. Iki XX a. pabaigos čia veikė ambulatorija, parduotuvė, kultūros namai, mokykla, dirbtuvės.

Gyvakaruose veikia neoficiali kaimo bendruomenė. Savo renginius ji ruošia buvusioje šio kaimo mokykloje.

Turi išskirtinę bendruomenę

Jei beveik kiekviename Kupiškio rajono kaime dabar yra po bendruomenę, kuri rašo ir vykdo įvairius projektus, tai Gyvakaruose gyventojai buriasi be jokių oficialumų. Čia veikia savanoriška kaimo bendruomenė. Jos nariai kartu rengia šventes, vakarones, gegužines pamaldas. Gyvakarai po truputį irgi tuštėja.

Pensininkai ir ūkininkai

Pagal 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatus Gyvakaruose yra 100 gyventojų: 46 moterys ir 54 vyrai. Pasikalbėjus su vietiniais žmonėmis, pašnekovai sakė, kad didžioji dalis jų pensininkai. Kaime yra apie 10 vaikų, kuriuos mokykliniai autobusiukai vežioja į Kupiškio arba Salamiesčio mokyklas.

Keliose kaimo sodybose gyvena keturi stambesni ūkininkai. Dar keliuose kiemuose auginamos karvės, kiaulės. Tik vasarą gyvakariečiai mėgsta auginti mėsinius viščiukus.

Gediminas ir Elena Skardžiai Gyvakaruose pasigenda jaunimo.

Vieną karvę, kuri šeimą aprūpina ir pienu, ir naminiu sviestu bei sūriu, laiko Elenos ir Gedimino Skardžių šeima. Abu sutuoktiniai – pensinio amžiaus ir dienas leidžia savo puoselėjamoje sodyboje. Ją mėgsta puošti akmenimis, įdomiomis dekoracijomis, augalais.

Elena iki pensijos dirbo paštininke, dar anksčiau Gyvakarų taupomojoje kasose. Į Gyvakarus moteris atsikraustė ištekėjusi už šiame kaime gimusio ir augusio Gedimino. Jo šeima gyveno kaimynystėje.
„Tais laikais vyko statybos ir pastatė mums namus kaimynystėje. Dabar jau niekas nieko nebestato, tik griauna ir išvažiuoja“, – ramiai kalbėjo Gediminas.

Skardžiai stengiasi savo namų aplinką kurti kuo įdomiau.

Nenori bendruomenės naštos

Dauguma Gyvakarų kaimo gyventojų, pasak kalbintų žmonių, dirbo šio kaimo kolūkyje. Dabar jo likusiuose pastatuose įsikūrusi įmonė „Aukštaitijos kasyba“, kuri teikia įvairias technikos paslaugas. Čia dirba ir kai kurie Gyvakarų gyventojai.
„Ta įmonė yra buvusio Gyvakarų gyventojo. Jis dabar persikraustęs“, – pasakojo Gediminas Skardžius.

Gyvasties kaimui dar teikia ir buvusioje mokykloje įsikūrusi Gyvakarų bendruomenė (10 narių). Ji neturi oficialaus statuso, nes niekas nenori tvarkyti formalių dalykų. Bendruomenė buriasi tiesiog savanoriškai.

„Mokyklos pastatas yra kelių pajininkų. Mes jo nesidalijome, o įkūrėme kaimo bendruomenės namus. Paremontavome, atsinešėme savo baldų, turime ir viryklę. Galime čia šventes ruošti, vakarones. Kai reikia, čia šarvojami kaimo mirusieji“, – kalbėjo E. Skardžiuvienė.

Kaimo žmonės aktyviai švenčia cepelinų balių rudenį, šv. Antano pakermošį. Vietinių moterų iniciatyva, mokykloje vyksta gegužinės pamaldos.

Gyvakarų jaunimas išvažinėjo į Angliją, Daniją, Norvegiją.
Autorės nuotraukos

Pyksta ant girtuoklių

„Nieko čia žmonių nebėra: keli pensininkai, ūkininkai ir pijokai“, – juokiasi ponia Elena. Jaunimas, pasak sutuoktinių, išvažinėjo į užsienį: vieni gyvena Jungtinėje Karalystėje, kiti – Norvegijoje.

Kaime stovi ne vienas tuščias namas, bet jų savininkai turto neparduoda. Čia vasarą suvažiuoja atostogauti gyvakariečių vaikai, anūkai, giminės. Šeimininkai stengiasi susitvarkyti negyvenamas sodybas.

Kaime jau metai nebėra parduotuvės. Bet Skardžių teigimu, jos ir nereikia – į kaimą užsuka automobilinė parduotuvė, o kam reikia, nuvažiuoja iki Kupiškio.

„Buvo čia kurį laiką parduotuvė. Jei mieste duona kainavo daugiau nei 1 litą, tai čia prašydavo 4 litų. Šią parduotuvę išlaikydavo tik vietiniai girtuokliai. Kiti važiuodavo į miestą pigiau apsipirkti“, – kalbėjo Skardžiai.

Kalbinti gyventojai pyksta ant geriančių atėjūnų, kurie atsikėlė iš kitur ir gyvena tik dėl alaus butelio. Iš ryto padirba pas kai kurį ūkininką ir nešasi atlygį gerti. Alaus jie esą gauna ir iš automobilinių parduotuvių.

——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video