Seniau vargiau žmonas gyvano, ale linksmėsniai buvo. Dabar visokė kerštai, pavydai pavydai, daugiau nieko. Kas kad ir soko – gėra palinkėk, nepavydėk, bo pavydas grįžta atgalio.
Vot susiedai, kad jos bala, kokė pavydnykai. Kad ošen nė vieno žilo plaukėlio neturiu, ir to pavydžia. Šykštumas pavydumas, suvast palį kėp vadalį. Misliu, daugiau dirbtų, nebūt kadu unt kitus žiūrėtėn. Kur tau – tunkiai soko, dorbas ne pienas, nesurugs. O kiemi tai vėlnias nosį nusisukt. Ir daržo savo neturia, unt svėtimo kulno gyvana. Vienų ožkėlį laiko, karklais liuobja, gėro šieno kokių gobanų ratai pokiša, kur ti bus pieno. Kad juokas, daržinaj unt stolo pasistoto ir mėlžia ožkų.
Mūsų tai va kėtrios karvės mėlžiamos. Viena juoda boltu plačiu burnu, untra – dvyla, dvi žolos. Žalųjų, rokuojas, ir pienas gėras, ir daug duoda. Žaliukias savo karvytas ir nupatigrapovus asu dėl pomėtės. Myliam savo karvytas maitintojytas, prėjo to valunda ir aini, jėgu nemėlši, kėp dūda raks karvės.
Visokiom runkom malžtas, tai mas nėgeriam pirktinio pieno. Savas ir nusistovi gerai, gražiai surūgsta. Muštokėn supiliu, kiloju minturį, smatonį plaku, do ir uždainuoju – po kalnalį voikščiodama akmenėlius roičiojau. Vyrėlis savo dainuškų su armošku rairuoja – susivarpa linelius vidury naktalas, išsirošė raštelius pogulio vėtalaj… Susimušu sviesto kėp lado, apipiliu sūriu vandeniu, pastaupysma Velykom. Tadu jau kabinsma negailadami: sviestas ne molis, pėčių nelipdysi.
Švįstu vandeniu pakropytėn raiks vienų karvytį, užtrūko, pieno gol tik litra, to laumala raganala gol nužiūrėjo? Do atomanu ir tokių posakų.
Vėnai Radžiūnų ūlyčios moterytai roganos pagadino karvių pienų – niekas nebasiskiria, tik pamėlžia, toj ir sutraukia, nenusistoja. Tai ji pasijėma skaralan sūrį, sviesto kiek ti ir marš Rudilios pas Kubilių. O tas Kubilius buvįs koks tų roganų karolius. Jisai ir paklausįs moterytas, ko noriunti tom žmogui užu tų, kad pienų pagadino – ar kad matus pieno nevolgytų, ar kad apžabalt. To atsokius, kad pieno nevolgytų. Moteryta palikus sūrį, sviestų ir išėjus namo. Mat tokė žmonas pinigais nejimdavo, tik dovanom: kas sūrį, kas abrūsų, o kas lašinių.
Kėp tik, soko, brūkšt ti jos kaiminka ir nebagolia pieno volgytėn. Kė tik pienų pamoto, kad ir švėžiai pamalžtas, šiultas, ir jau norat gėrtėn – artyn unt burnų ir voliojas kirmalas kėp nykščio golas, boltos. O širdis ir nelaidžia. Tai tėp visus matus.
Šindėn sustikau su kaiminku, nė kript, nė mikt, tylia kėp išmalžta. O tėp kokia taratūta unt kalbos, neužčiaupsi, taraty taraty. Klausiu, kų gi volgysi, soldų pienų su baronkom? Unaravi, užsimata tylat. Tpfu, boba kvarkštas!
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ