2024/12/21

 

No senybas tėp paduota

Vėjo Žilio nuotrauka

Dabar senybas vardų mažai, nei Jurgio, nei Jono ar ti Patro. Niekas ir nebasiėrzina – Patrai šotrai, gysma jaučius pro šilalį, tįsma varlį kėp kumalį. Mon tai šitas labai gražus – Juozapai tapai, Biržų garboriau, išdirbai skūras juodas raudonas, koks tavo dorbas, toks ir zoplotas, jodos duonos didelis šmotas.
 
Sėdžiu va prė lungo, lyja, ir varlas nebašokinėja, kažin kur sulindį. Gol vosarų kė su sauli lijo, ponai visas varlas surijo? Seniau varlas nukurkė, tadu jau kurklalis groja. Unt varlių labai aidavo vėžiai. Nė tų ravų dabar bar, prapuolo rūpužės ir varlas ištručijo. Tik mono vyrėlis laibučiukas, lingvas striksi, strikt strikt kėp varla po kiemų.

Mas abudu tikrai do tokė sanobiniai, kėp iš žėmjų iškasti, turiam do senybinio gatunko. Naujo mažai kur išmokį, gol kad mas tokė sarmatlyvi, baikštūs kėp blusos, kad pasiroda, strykt ir nušoka. Kožnas gi savaip dirba ir gyvana. Devyniosdėšium durnių ir žėdnas savotiškai durniuoja. Tėp va iš bobutas pačėdlyvai išmokau gyvintėn. Ji vis mum soko, kėp ti dirbo, kė kalkozos suvėjo. Darbadėnys buvo trys šimtai gramų grūdų ir sanos trys kapeikos tiktai, o raikė gyvintėn. Dieve, seniau kėp dirbdavo žmonas, dabar tai dyki prėš senybį.

Šindėn iš pot ryto susisprėčinau su vyreliu. Jis vis šposų savo jaunystas nepomata. Arbotos puodas išvirtas unt prėždos stovėjo, ošėn su kaiminkėli užsikalbosijau, tai druskos pripyla. Jėgu pavėlinu pusrytį išvirtėn, toj ir šposija. Turia pasdirbįs lazdalas iš arškėčių tyčiu dėl šposų. Nerimstu, kaiminkėla draudžia, ko čia laki, bulbos neiššoks iš puodo, durys aždarytos. Įjeinu gryčion, pilna dūmų, plėška puodas. Vyrėlis sėdžia prė stolo tabokos naminas išsitraukįs, kad pasikėlus no samakurkos didžiausia smorva. Raiks atsinėštėn gabaniotį samanokų, oštrūs, puodam šveist gerai. Ošen jokių ti peirių nėparku, ir podynas, kubilalius su kiečiais išvirinu. Kė nusišutinu runkų, katas plaukų pridadu, močija.

O, jau devynias muša unt sienos laikrodis su vogom. Ba vogų laikrodis tai neina, kė svėria, tų linciūgų traukia, tadu tas linciūgas ir voro, aina. Prė laikrodžio koba mūsų paveikslas išdidytas, Kupišky patagrapijų padirbo, mono dvi kosos kėp kultuvas supintos, plaukų skyrimas par vidurį, tiktai labai bliuska negraži, tokia senybina. Vyrėlis su šliubiniu kosčiumu, naktaizas iš šilkinių siūlalių, mono magztas.

Ir mono uošva nenušutus, soko įjėjįs ir atrodįs volgunčius kaimynėlis. Atajo sustortų, kadu pirtį kurtėn, kad nebūt par počių ruošų. Mūsų pirtis tabar senybas, medina, tai meili. Pirtės palapaj untos sukištos. Pasvanoji ir kitas pavanoja, kad apsišveiti, tai nu, jėgu nepasvanojįs, tai tartum ir pirty nebūta. Seniau tai nigdi vyrai po motarų neidavo pirtin, bo dėl šitų padlicų (tokia odos liga – tumsūs plėmai unt veido atsirunda), užsikrėst golia, tai pirma vyrai švorūs, o bobos aikit paskui. Sudžiova, rokuoja, dropanas pirty unt tų korčių bobos, nečysta boba nunešė kėp ir prišikus undarokų, ti morškinius, uždžiova pirty, tai ti užudada šilimos, bobos šitos šutas gi aina unt žmogų, puola.

Sanai bavirinau dropanas, labai užsidargojį. Yr ir apiplyšusių. Iš sanos dropanos iškerpu ir vėl kai kų lipdžiu, siuvu. Iš kokių nešiotų kėlnių šarvų autskarus padirbu. Iš sanų ryzėlių gražius takelius mazgu. Yr do kojina siuvama, ale nieko nebėsiuva, jėgu par siūlį, tai braukš odata ir nulūžo. Tai tunkiau runkom siuvu. Pirštai do siūlų sugraibo, okys tik tavaruoja, nebagaliu siūlo įvėrtėn. Gol bulia ažroko, kad siūlas nėlenda. Turiu do siūlalių naminių tokių panieko, bant kiek pageltonijį, pamerkiu išrūgos ar palanuos ir išbųla. Unt drobas šmotėlio pradėjau siuvinėt paduškytį. Korpų bant pinkios atsirodo, kliudžia, labai nenorava. Unt siūlalio užmezgiau pinkius mazgelius, unt kryžkelas tų siūlų numečiau. Viena susijema korpa, tai savo pačios plaukais užveržiu biškį ir toj nurišu. Ale do nenudribo nei viena.

Tėp do yr pas mum prikišta visur senybiškų daiktėlių, gol raiks Rumšiskės muziejun nuvėžtėn, tik vis do iškadavojam. Kad sugrųžint sanobį, tai palno turėčia, moku vyžas pintėn. Vėl šidina vyrėlis – dova kopūstų viedrų raugintų, kirbinį vyžų, naujų pripintų. Ošen pritariu – aik tu, vyža ba apivarų! Pasigėriau vyno, nebabijau vyro. Nėkadu jis nepyksta. Mat až gėro vyro – tai ir ažuvėja, ir paunksna. Su tokio vyru neraikia sarmotos kintėt ir miestan nuvažiovus.

——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video