„Labai malonus mėnesis mojus, pilnas ramumo lig tartum rojus, jau apsiklojo lopais medėliai, visur pražydo kvėtkų žėdėliai“, – sukurta Uršulios Tamošiūnaičios. Ramus, kėp visokė kvėtkėliai žydžia vaiko gyvėnimas pas motinytį, katro užčiūčiovo, užliūliovo kėkvienų. Daug žmonių pasokymų, mislių, dainų sudata „Kupiškėnų žodyni“ apė motinalį. Paskaitykim, pamislykim. Potys gražiausi žodžiai – sveika, motutyt mieliausia…
Seniau pagimda ir pėčių kūrina, matai, kokio stiprumo buvo žmonas. Atsikeli, nusprausi jau, žiūri, kad mama blynus ploka. Mamos padoro šustinių, grūstinių, dagtienas, garsvyčių. Mama vis būdavo švintan Stanislovi (gegužės 8 dėnoj) sodindavo čibulius, mat tas čibulnykas. Vosarų moma lakdavo unt užudarbių. Kad jau nėra momos namė, nors ir linų rautų išėjus, tadu jau mon ošaros, prisirėkiu sočiai. Momyta aust duoda ar plūksnų suplašyt. Motina kol užauklajo pulkų, argi ti mum prikrova tų kraičių. Šitėp išdyksta (išlempa) vaikai, močia dirba, o marga gulia. Šitėp tu su momu, kad mon šitėp, toj sulygyčia kuprų (primuščia). Seniau sakydavo, peilio nepadėk aukštielnioko – mamyta mirs.
Sūnus tai čia jau močia, ir trupiniai močios surinkti (labai panašus). Močių sakus, tokia juodbruva jų margaita. Močios vogia, vaikai apsigimsta (vagim).
Mono momos atminimi rokavojimas (raudos) buvo, paskum jau ne: aš turiu mielų motinalį ugnalai paduot; suskinka, motinala, dėl man žalių rūtėlių kvėtkėlį; motinyta, mono gimdytojyta, uždėk gi vainikėlį unt mono galvalas…
Kas tavų motinų myli, tas ir artimų mylas. Močia iki grobo lintos vaikus lydi. Močios neklausai, kauksi šunį apkabinus. Močia visu širdžiu, kol užauklaja, o vaikai visu šikini. Tarp dvėjų močių vaikas ba nosės. Našloičių ošaros okmenis pratošo. Vyras numira – pusa namų našloičiai, žmona numira – visi namai našloičiai.
Tęvas tičius, močia bumbla, vaikai čičiriukai (varpas). Tavas sieksninykas, močia sprindinykė, vaikai pabiručiai (žirniai). Močia kai rėzginas, vaikai kai kunkulai (kriaušė). Močia vidury, vaikai aplink (mėdis). Močia didala, tavas do didėsnis, sūnus sukčius, dukta žabola (žėma, dungus, vėjas ir naktis). Tu, tavai, būk ir supūk, o aš aisiu saulalas pasižiūratų jir našloičių papanatų (rugio doigas ir grūdas).
Kai ji buvo mažutala, nieks jos nepažino, tiktai sana motinala, katro jų augino. Buvau pas močiutį, tik mon jaunai jaunolytai neilgai tabūti. Ar gegutas balsas, ar lakštingalalas, bag ne mono motinalas meiliejė žodėliai. Tikra motuta ažovėjėla, o netikroja kaip vėtrytala. Tai šitėp gražiai išvorsto dainos žodelius dainušnykai. Žmonas dainas dainovo ir ošaras liejo. O iš dainos žodžio neišmesi.
Nors tu gyvas žemas lįsk, niekam to našloičio neraikia. Sunku našlaitalai unt svieto gyvint. Prė mamai, tai ne prė tėvėlio, vis ne našloičiai. Jei motina neturi mergiotas, tai lyg našloita.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ