Į kaimą galima žvelgti įvairiai – iš ten išėjusiojo ir ten tebegyvenančiojo akimis. Gyvenančiajam viskas atrodo įprasta: sava žemė, savas miškas, savas daržas, savi gyvuliai ir pievos… Savos vištos, antys, žąsys, fazanai, triušiai. Savi obuoliai, savos uogos. Didelis kiemas su didžiuliais senos sodybos medžiais, žalumoje skendinčiu tvenkiniu. Ir šeimininkas, kuris visu tuo rūpinasi…
Miestiečiui iš karto kils klausimas: kam tiek daug visko reikia, kam tiek vargti ir triūsti?
Kaime gyvenantis atsakys klausimu: o ką veikti, kuo reikėtų užsiimti, jeigu viso to nebūtų?
Jausmas
Mazgeliškių kaime, Šimonių seniūnijoje, gražioje buvusio palivarko sodyboje gyvena ir ūkininkauja Henrikas Gineika. Toji graži jo sodyba – garsios kupiškėnės dailininkės Bronės Jacevičiūtės-Jėčiūtės gimtinė. Dabar ji – ūkininko nuosavybė. Gražu čia, erdvu, lengva ir laisva kvėpuoti. Senos klėties prieangyje taip ir traukia prisėsti. Ir kreipti žvilgsnį aukštyn, kur sodybos senbuviai medžiai savo viršūnes iškėlę. Suima ramybė, tokį jausmą ne visur prisišauksi, jis užplūsta tik ten, kur kadaise būta spalvingų žmonių gyvenimų, kur dar nesunaikinti jų buvimo ženklai.
H. Gineika praeities ženklus išsaugojo, kitaip ir negalėjo. Buvęs Mazgeliškių palivarkas įtrauktas į Lietuvos dvarų katalogą, taigi rekonstrukcijoms taikomi apribojimai. Baltumu šviečia gyvenamojo namo raižytos langinės, tiesa, klėtis atnaujinta, tolėliau stovintis tvartas visas perstatytas, tik išlaikęs senuosius buvusio šimtmečio pradžioje suklotus pamatus.
Sodybos šeimininkas sako iš pradžių nusipirkęs tik dalį sodybos, savininkė norėjo pasilaikyti dalį namo vasarojimui. Dabar dėl garbaus amžiaus tos minties jau atsisakiusi, tad pardavė ir likusią namo dalį. Naujieji šeimininkai čia persikėlė prieš 14 metų.
“Sodyba užima tris hektarus, daug pievelių, daug šienavimo, trūksta laiko aplinkai puoselėti”, – pripažįsta Mazgeliškių sodybos šeimininkas.
Verslas
H. Gineika verčiasi mėsine galvijininkyste, augina limuzinų veislės galvijus. Tokia veikla užsiima jau 14 metų. Per tą laiką jis spėriai savo ūkį modernizavo, įsigydamas naujos pašarų ruošimo, žemės įdirbimo technikos, mėsos išpjaustymo cecho įrangos. Naujausios investicijos į ūkį atėjo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos lėšas, skirtas žemės ūkio valdoms modernizuoti. Už šias lėšas pirktas traktorius, kultivatorius, tankinimo volai, naujas kombainas, galvijų suvarymo aptvaras ir staklės.
H. Gineikos ūkis yra mišrus, ekologinis. Tokios nuostatos ūkyje laikomasi jau bene aštuonerius metus. Pagal ekologinio ūkio reikalavimus čia auginami rugiai, vasariniai kviečiai, avižos ir žirniai, puoselėjamos ganyklos, ruošiami pašarai, į ritinius sukamas šienainis, mišiniai.
Žemės deklaruota per 230 hektarų, dar 90 ha priklauso savo ūkį įregistravusiai ir kartu su tėčiu dirbančiai dukrai Viktorijai.
Visa ūkininko banda dabar yra išaugusi iki 120 gyvulių, prieš keturiolika metų tebuvo 5 telyčios ir jautukas. Limuzinų veislės galvijų auginimu ūkininkas prisimena užsiėmęs vienas pirmųjų Aukštaitijoje. Tada tokia veikla atrodė rizikinga, nepatikima, rodės, produkcija neturės paklausos. Dabar vartotojai jau ieško sveikų maisto produktų, renkasi mažiau chemizuotų, ekologiškų ūkių produkciją.
Pastarasis argumentas paskatino ūkininką imtis dar vienos veiklos – užaugintos mėsos išpjaustymo, kurti savo cechą. Rugpjūtyje suėjo dveji metai, kaip jis veikia.
Cecho apyvarta nėra didedė, nes nėra nuosavos skerdyklos, galvijai vežami į “Šiaudinių mėsinės” bendrovę. Per mėnesį paskerdžiami ir išdorojami 2-3 jaučiai. Didesnio poreikio kol kas nėra. Visa ceche sufasuota produkcija nuvežama tiesiai į rankas vartotojams Vilniuje. Jie yra nuolatiniai ir patikimi klientai. Cechui darbininkų ūkininkas nesamdo, darbuojasi dviese su dukra. Samdytų, jeigu būtų ką, deja, norinčių ir galinčių rimtai dirbti pasirinkimas kaime menkas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ