Didmiesčių gyventojai džiaugiasi kylančia ekonomika – jiems atsiranda vis daugiau darbo vietų. Jau retai pamatysi skelbimą, kad ieškoma jaunos vikrios pardavėjos, kad darbuotojo amžius būtų ribojamas iki 35 – erių.
Verslininkai pradeda suvokti, jog brangiausias dalykas yra patirtis ir kad kompiuteriu dirbti išmokti gali ir pagyvenęs žmogus, tačiau tik baigęs studijas jaunuolis toli gražu dar nėra subrendęs vadovauti gamybai.
Kaip čia neprisiminsi Pasaulio banko darbuotojų aimanų, jog nebėra kur dėti pinigų – civilizuotos šalys pritrūko idėjų, o mes, regis, sugebame tik prekiauti, maitinti ir šukuoti.
Trūko vadybos žinių
Kupiškyje įvairų verslą išbandė daugelis verslininkų. Drįstu teigti, kad kai kuriuos bankrotai aplankė ne todėl, kad šio verslo nereikėjo mūsų rajonui, o todėl, jog trūko paprasčiausių vadybos verslo administravimo įgūdžių, galų gale sugebėjimo bendrauti su klientais.
Ne vienam kupiškėnui atnešė nuostolių sužlugdė žmonių gyvenimus kooperatyvas “Aukštaitijos pienas”, kurio pastatai dar ir šiandien tarsi vaiduoklis primena apie nesugebėjimą vystyti verslą.
Turėjo ši įmonė ir savo poilsiavietę, ir kavinę, kurioje tikrai ne visada rasdavai laisvų vietų. Ji garsėjo nebloga virtuve, patogiai išdėstytomis patalpomis, vasarą čia smagu būdavo kavą gurkšnoti terasoje.
Žlugus kooperatyvui, kavinė, kaip ir Puožo poilsiavietė atiteko UAB NORD/LB LIETUVA bankui.
Anot šio banko Kupiškio skyriaus valdytojo Sauliaus Dugno, kiekvienas pastato pardavimas – nuostoliai. Kol kas Kupiškis nėra ta vietovė, kur galima būtų aukcione pakelti kažkokio pastato kainą. Džiaugiamasi, kad apskritai per kokį pusmetį atsiranda pirkėjas. Tuo tarpu kavinė, kažkada vadinta “Sodžiumi”, pirkėjų tebelaukia. Tik negalvokit, kad viskas ten taip gražu, kaip kažkada buvo. Savaitgaliais čia siautėja paaugliai, daužydami stiklus, banko darbuotojai patys prižiūri aplinką. Ir jeigu kažkada šis pastatas buvo įkainotas 200 tūkst. litų, taui dabar už jį tikimasi gauti bent pusę šios sumos. Antra tiek reikės investuoti. Pasisekė pačioms gamybinėms patalpoms – jas nupirko UAB “Lavisos agrokoncernas”, Puožo poilsiavietę įsigijo ežero bei žemės aplink jį savininkė Genovaitė Plukienė.
Neieško, nenori, nes nemoka
Atrodo, Kupiškyje versui nišos nebėra. Tačiau prisiminkime Smetonos laikus, kai Puožo ūkininkai įsirengė pieninę ir ėmė pardavinėti savo produkciją. Tik keletas iniciatyvių žmonių sugebėjo išplėtoti savo verslą, susipirkti įrangą ir sukurti darbo vietų.
Ar šiandien, keikdami supirkėjus, mokančius už pieną grašius, iš tikrųjų bent pirštą pajudiname, kad padėtis pasikeistų. Jeigu kone kiekvienam kaime yra duonos kepimo įmonė, kodėl negali būti pieno, mėsos perdirbimo gamybos ar prekybos vienetų?
Kodėl ūkininkai, užuot keikę supirkėjus-gamintojus, nenori sudaryti šiems konkurencijos?
Dauguma tikrai mielai eitų sviesto ar pilstomos grietinės į ūkininkų kooperatyvo parduotuvėlę pirkti pigiau nei mokėtų dvigubą kainą monopolistui.
Ir vėlgi turime pavyzdį. Bankininkas S. Dugnas pasakoja apie ”Nemateko” bendrovę. Ir mūsų mieste šioje parduotuvėje nuolat reikia laukti eilėje, o rodėsi, kad jau visos nišos užpildytos – keli prekybos centrai, turgus. Visur ir įvairiausių skonių mėsos gaminių netrūksta, o eilės rikiuojasi “Nemateke”. Kur sėkmės formulė?
Žmonės tiki šios bendrovės parduotuvėmis, kuriose, žino, maistą perka iš pirmų rankų. Pats “Nematekas” gamina, pats ir parduoda, o ne vežioja iš parduotuvės į parduotuvę pasenusius ir apipelijusius gaminius, kokių gali nusipirkti kai kuriuose prekybos centruose.
Žmonės ėmė vertinti kokybę. Anot S. Dugno, “Nematekas” pradėjo nuo projekto bankui ir paskolą gavo. Dabar “Nemateko” gaminiai ir parduotuvės jau išgarsėjo visoje Lietuvoje, o įmonės apyvarta – 50 milijonų.,br>
Vietos neužimtos
Kalbant apie verslą mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Kupiškis, dažnai sakoma, jog nebėra nišos įkurti kažką savo. Pasvarstykim, ar tikrai?
Į užpildytą rinką atėjo “Bikuvos prekyba”. Kas galėjo patikėti, kad į šią parduotuvę, įsikūrusią už miesto, ims plūsti pirkėjai, aplenkdami tokio pobūdžio prekybos vietas centre. Ir suprantama, čia patogu ir sveikam, ir neįgaliam žmogui, pačios atsiverinačios durys, platūs praėjimai bei pravažiavimai rateliais tarp eilėmis išdėstytų prekių, gali važinėti ir su vaiku vežimėlyje, neužgriozdintos lentynos, prekės neišslapstytos už prekystalių.
Dažnai sakome – traukos centras, analitikai skaičiuoja iš kurios pusės į kurią eina miestiečiai po pietų, pro kur suka automobiliai, bet verslas ima vystytis pačiose netikėčiausiose vietose. Šaltuose ir nepatogiuose buvusios RSO sandėliuose prekiaujama padėvėtais baldais. Čia įsikūrę veiklūs firmos vyrai sako, jog prekės neužsiguli. Jeigu nespėja vos iškrovus išsirinkti norimą daiktą, lauksi kitos siuntos iš užsienio.
Vyrai net nesuka galvos dėl konkurencijos. Jų prekės tokios, kad be vargo randa pirkėją.
Nerizikuosi – neturėsi
Kaip pasakojo S. Dugnas, stebėjęs verslininkų vietos pasirinkimą Vokietijoje, ten įmonės kuriasi mažuose miesteliuose. Kažkada taip turėtų būti ir pas mus. Su valdytoju lenkiame pirštus: buitinę techniką vežame taisyti į Panevėžį, televizorius ir skaitmeninę techniką – taip pat. Dabartiniai meistrai – daugiausia savamoksliai, tobulintis išvažiuoti trūksta lėšų, o savininkai nelabai linkę juos leisti. Tokie amatininkai vegetuoja, važinėdami dirbti į klientų namus. Tarkim, aš nenoriu sulaukti meistro pagal iškvietimą, o mielu noru nuvežčiau savo televizorių į dirbtuvesir ten gaučiau garantiją, tačiau normalių dirbtuvių nėra.
Patys meistrai nesugeba paaiškinti, už kokią detalę ir kiek užmoki, negrąžina senosios ir beveik niekada neduoda garantijos. Vienintelėje tokios paskirties vietoje aplūžusiomis durimis ir apšnerkšta aplinka verčiasi dūmų kamuoliai ir išeini iš ten tabaku prasmirdusiais drabužiais sumokėjęs nežinia kiek ir už ką. Šiuolaikinėm sąlygom žmogus jau nori komforto, mandagumo ir suka didmiesčio link, kur kiekvieną klientą pasitinka visai kitaip nusiteikę žmonės.
Taigi apie nišas: pieno kooperatyvo ir jo parduotuvės nėra, įvairių sričių meistrų trūksta. O jeigu bandėte pasisamdyti statybininką, tai žinokite, kad jis už nieką neatsako, jokios garantijos niekam neduoda, o net mažiausios firmelės, teikiančios statybos ir remonto paslaugas gyventojams nėra.
Ar mėginote nusipirkti žąsį šventėms?. Man pasisekė. Kaimynas Juozas augino žąsiukus. Aš dar nuo vasaros užsisakiau vieną Kalėdoms – nusipirkau. Kiti vėl suko į didmiesčius. Sako, Kalėdų valgis – kalakutas, o jei nori žąsies, anties ar tiesiog triušio?
Rajone šitiek medžiotojų. Visai smagu būtų pasilepinti šernienos ar briedienos kepsniu, įsigijus medžiotojų parduotuvėlėje, bet jos taip pat nėra. Kyla klausimas, kur įsigyti naujų, bet nebrangių drabužių. Tokios parduotuvės mūsų mieste irgi nėra, o “Lelija” – ne kiekvieno kišenei.
Neseniai lankiausi Kretingoje. Centrinėje gatvėje pilna įvairiasių krautuvėlių, kur moterišką kostiumą iš nesiglamžančios patogios medžiagos gali nuspirkti už 150 litų, vyrišką – už du šimtus. Ten jau galvijama apie nebrangius drabužius darbui, o pas mus?
Dabar belieka laukti, kokią nišą užpildys būsimieji “Sodžiaus“ pirkėjai. Ar tai bus dar viena girdymo įstaiga, ar gamybos cechas ar šiuolaikinė parduotuvė. Ateitis parodys.
——-
Autorius: Nijolė STULGIENĖ