Šimonių istorija tokia plati, kad jai parašyti reikėtų ne vieno kraštotyros projekto ar metraščio. Šiuo kraštu domėjosi ne tik profesionalūs tyrinėtojai, bet ir patys kaimo gyventojai. Dabar tuo daugiausia užsiima Šimonių pagrindinės mokyklos mokiniai. Visą krūvą įvairių darbelių apie Šimonis jiems padėjo parengti buvusi istorijos mokytoja Tatjana Gromakova. Ji šioje mokykloje praleido keturis savo gyvenimo dešimtmečius.
Šimonių istorikė
Šie metai T. Gromakovai – pirmi, kai ji jau nebedirba Šimonių pagrindinėje mokykloje. 44 metus mokytoja šio miestelio vaikams dėstė istorijos paslaptis. Todėl iki šiol niekas jos kitaip ir nevadina – tik mokytoja.
„Jei iš naujo rinkčiausi profesiją, būčiau mokytoja. Man šis darbas buvo labai mielas. Gal todėl, kad visada supo labai geri mokiniai“, – džiaugėsi T. Gromakova.
Svarbią vietą jos pamokose ir popamokinėje veikloje užėmė pačių Šimonių kraštotyra. T. Gromakovos mokiniai aktyviai rinko eksponatus mokyklos muziejui ir parengė daugybę įvairių mažesnių ir didesnių projektų apie savo gimtąjį kraštą.
Jų dėmesio sulaukė Šimonių tremtiniai, laisvės kovų dalyviai, mokyklos istorija, senųjų gyventojų žinomi papročiai ir tradicijos. Kraštotyrininkai kalbino seną Šimonių audėją, duonos kepėjas ir kitus amatininkus.
„Labai aktyvūs metai man, kaip ir daugumai Lietuvos patriotų, buvo Sąjūdžio laikotarpis. Su savo mokiniais lankėme ir tvarkėme senuosius gyventojų kapus, rengėme ekskursijas, rinkome istoriją. Daug savo pamokų esu vedusi mokyklos muziejuje“, – pasakojo mokytoja T. Gromakova.
Šimonys – antra gimtinė
Šimonys, pasak pašnekovės, labai turtingas kraštas. Ir nors pati T. Gromakova kilusi iš Panevėžio, šis miestelis jai labai brangus. Čia mokytoja sukūrė savo šeimą ir nugyveno ilgus metus.
„Man Šimonys – labai mieli. Pati turiu baltarusiško kraujo, gimiau Panevėžyje, augau ir mokiausi Alizavoje. Man pirmasis darbas papuolė Šimonių mokykloje, čia ir likau iki savo pensijos“, – sakė istorikė.
Ir nors moteris jau džiaugiasi užtarnautu poilsiu, pailsėjusi norėtų pabaigti nesutvarkytus kraštotyros projektus. Jos rankos dar laukia projektas apie Šimonyse gyvenusius žydus, apie šio miestelio Sausio 13-osios dalyvius.
„Dabar dar labai džiaugiuosi ramybe. Tvarkausi namus, laukiu anūkų, išeinu pasivaikščioti. O kai jau ateis laikas, pabaigsiu likusius projektus. Nesinori atiduoti jų padrikų, o šiaip ką esu padariusi, viską atidaviau Šimonių mokyklos muziejui saugoti“, – kalbėjo pašnekovė.
Senieji šimoniečiai – tikrasis turtas
Šiuo metu istorijos pamokas Šimonių pagrindinėje mokykloje dėsto kiti mokytojai. Tačiau buvusi istorikė džiaugiasi jų žiniomis ir gabumais.
Moteris tikisi, kad nauji specialistai nepamirš kraštotyros ir toliau rinks medžiagą apie senus žmones, jų prisiminimus: „Dar Šimonyse yra senų, daug žinančių žmonių. Jie ir yra – didžiausias mūsų turtas. Iš jų reikia mokytis meilės savam kraštui. Tik nuo to siauro takelio į savo namus gimsta meilė viskam.“
Ne vieną projektą buvusi istorikė su savo mokiniais skyrė ir Šimonių giriai. Surinkta medžiaga pasitarnavo tokiems leidiniams, kaip „Keliai veda Kupiškin“. Nors, pasak pašnekovės, jos mokinių projektai buvo gana vaikiški, tačiau užrašytos tikros senųjų šimoniečių mintys apie savo gamtą, jos gėrybes ir vietą gyvenime.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ