Uoginietė Jadvyga Pribušauskienė savo krašte garsėja kaip pačių sudėtingiausių raštų audėja. Šiuo metu septyniasdešimt aštuonerių metų moters namuose staklės jau nebepyška, bet iš kraitinės skrynios ji vis dar smalsuoliams gali iškelti ne vieną pačios išaustą lovatiesę, rankšluostį.
“Trims anūkėms kraitį sukroviau”, – tarsi apibendrindama šį savo gyvenimo pomėgį sakė audėja.
J. Pribušauskienės audinių galima būtų rasti Kanadoje, Amerikoje, Argentinoje, Australijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Tai ne tik dovanos plačiai užsienyje išsibarsčiusiems giminaičiams, bet ir nepažįstamiems žmonėms, susižavėjusiems jos išaustais raštais. Audėja pasakojo, kad atvykstančiai iš Argentinos pusseserei išaudė rankšluostį su tekstu. Aerouoste viešnią pasitikusi tuo rankšluosčiu perjuosė. Tai pamatę kiti lietuviai, atvykę pasitikti užsieniuose gyvenančių artimųjų, paprašė jos adreso ir vėliau iš jų gaudavusi ne vieną užsakymą išausti ką nors dovanoms.
Moteris neslepia, jog audimas buvusi ir rimta materialinė paspirtis šeimai. Juk išlaidų buvo perkant siūlus, reikėjo į mokslus leisti tris vaikus.
Gyvenimas buvęs nelengvas. Prie staklių atsisėsti galėdavusi tik vakarais parbėgusi iš kolūkio. Vyras jos pomėgį austi palaikė. Kartais jį prikalbindavusi netgi siūlų pavynioti. Bet jis sakydavęs: “Man geriau padėti tau gyvulius apeiti.”
Austi nesudėtingus raštus J. Pribušauskienė išmokusi iš savo mamos. Anksčiau kiekviena moteris šį darbą privalėjo mokėti – reikėjo išsiausti audinio maišams, patalinei, kostiumams, netgi paltams. Sunkus anuomet buvęs moterų gyvenimas.
Sudėtingų raštų J. Pribušauskienę pamokiusi Leontina Jackevičienė.
“Ji buvo neseniai atitekėjusi į šį kraštą. Išgirdau, kad moka austi rinktinius raštus ir nutariau ją aplankyti. Sugalvojau pretekstą, kad man reikia pasikonsultuoti dėl mezgimo. Iš karto nedrįsau sakyti, kad domina audimas, nes buvau patyrusi, kad kai kurios audėjos slepia savo darbo paslaptis ir nenori jomis pasidalyti su kitais. Nuėjusi Leontiną radau baudžiančią. Aplink ropinėjo mažutėlis jos vaikelis. Pasišnekėjom. Pamačiau, kad ši jauna moteris labai nuoširdi, geranoriška. Tad pradėjusi kalbą apie mezgimą, išeidama išdrįsau užsiminti, kad noriu išmokti austi kitokiais raštais. Ji mielai pasisiūlė parodyti. Kai perpratau kaip reikia susiverti, surišti rinktinius raštus, tą pradžių pradžią, vėliau jau pati nesunkiai sugebėdavusi patikusias figūras atkartoti, audžiau net šešiolikanyčius raštus.”, – dalijosi prisiminimais apie įgūdžių tobulinimą J. Pribušauskienė.
Audimas buvęs pats svarbiausias jos užsiėmimas. Kolūkyje dirbusi tik dėl pensijos. Pati audimo raštų nekūrusi. Dukra padėdavusi kurti rinktinius raštus. Mielai jai perleisdavusi šį darbelį.
J. Pribušauskienė audusi lininiais, šilkiniais, medvilniniais siūlais. Kartais juos dažydavusi su karklo žieve. Išeidavusi tokia gražiai žalsva spalva. Pilka prie jos labai derėdavusi.
Kiek priaudė per gyvenimą audinių, moteris sakė neskaičiavusi. Jų tikrai užtektų nutiesti lyg Kupiškio.
——-
Autorius: Banguolės ALEKNIENĖS tekstas, Jurgitos ŽIUKAITĖS nuotrauka