Liepos 5 d., šeštadienį, Kupiškio kultūros centro vitražų salėje vyko tarptautinė amatų ir verslo konferencija „Lino kelias per Europą. Audimo amatas“. Konferencijos dalyviai į Kupiškį atvyko iš Latvijos bei Lietuvos. Svečiai iš Baltarusijos ir Lenkijos, turėję skaityti pranešimus, konferencijoje nepasirodė.
Linininkystės ir senųjų amatų problemos
Tarptautinė amatų ir verslo konferencija prasidėjo jau liepos 4 d., tačiau neatvykus svečiams iš Baltarusijos ir Lenkijos, projekto iniciatorė Vilija Morkūnaitė dėl to apgailestavo, nes norėjo, kad svečiai iš kitų šalių Adomo Petrausko muziejuje Uoginių kaime, Kupiškio rajone pamatytų linų apdirbimo įrankius, išgirstų apie lino kelią nuo grūdo iki drobių ar pasimokytų audimo amato. Tačiau patikino, kad šeštadienį konferencija būtinai įvyks. Taip ir buvo.
Įžanginį žodį konferencijoje tarusi V. Morkūnaitė akcentavo, kad linininkystė yra aktuali tema, be to, Kupiškyje dar yra audžiančių moterų, tačiau didžiausia problema – žaliavos. Kadangi jos nyksta, tai ir audimo amatą tęsti problemiška, ypač kai nėra vietinės tinkamos žaliavos. Kol dar gyva tradicinių amatų gija, reikia kalbėtis ir bandyti spręsti su linininkystės problema susijusius klausimus: stinga žaliavos, kas turėtų paskatinti ūkininkus etninės kultūros išsaugojimo tikslais auginti linus, kam perduoti senąsias audimo tradicijas ir kaip tai padaryti, ir t. t. Kiti konferencijos dalyviai savo pranešimuose taip pat išsakė panašias problemas.
Būtina kalbėtis
Šeštadienio rytą konferencijos atidarymo proga dalyvius ir susirinkusius svečius sveikino Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblis „Kupkėmis“. Taip pat skambėjo Panevėžio apskrities viršininkės Gemos Umbrasienės bei Kupiškio rajono mero Jono Jaručio sveikinimai. G. Umbrasienė apgailestavo, kad birželio mėnesį bankrutavo AB „Linas“, be kurios, rodos, neįsivaizduotų Panevėžio. Tačiau viltis išsaugoti linininkystę dar rusena, nes daugiausiai lino augina Panevėžio ir Kauno rajono ūkininkai. „Riškime šitą nutrūkstantį siūlą“, – skatino G. Umbrasienė. Kupiškio meras J. Jarutis, prisiminęs vaikystę, kai dar teko rinkti linus, antrino Panevėžio apskrities viršininkei ir išreiškė viltį, kad prieš kelis šimtmečius buvusios linininkystės ir audimo tradicijos klestės.
Kupiškio kultūros centro vitražų salėje vykusioje konferencijoje Lietuvos kultūros ministerijos regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė kalbėjo apie tradicinių amatų vystymo Lietuvos regionuose perspektyvas, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Libertas Klimka skaitė labai įdomų pranešimą apie lino mitologiją ir jo sąsajas su įvairiomis gyvenimo sritimis „Linas tradicinėje lietuvių kultūroje“. Pranešimą apie linininkystės verslo ir audimo amato situaciją Aukštaitijoje skaitė Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Liudvika Trasykytė, o Kupiškio etnografijos muziejaus specialistas Andrius Kleniauskas atskleidė didingą lietuviško lino istoriją. Viešnia iš Latgalijos (Latvija) žemės ūkio mokslinio centro direktorė Veneranda Stramkale papasakojo apie linininkystę Latvijoje bei gerų žodžių negailėjo baltarusiams, kurie linininkystės požiūriu jau seniai aplenkė lietuvius ir latvius. Kadangi Baltarusijos ir Lenkijos atstovai konferencijoje nedalyvavo, pranešimų maratoną tęsė Kupiškio verslo informacijos centro direktorė Rima Aukštikalnienė, pasakojusi apie šiandieninę netradicinių verslų ir amatų situaciją Kupiškyje, bei Upytės mokslinio eksperimentinio ūkio biomedicinos mokslų daktarė Elvyra Gruzdevienė, pristačiusi pranešimą tema „Linas Lietuvoje: būti ar nebūti“.
Kaip teigė V. Morkūnaitė, svarbu visiems susirinkti, nes tai puiki galimybė diskutuoti, viešai skelbti idėjas bei pasiūlymus.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Sigita SMIČIŪTĖ