“Mintys„ rašė apie trijų vaikinų chuliganišką išpuolį rugsėjo 1-ąją, kaip paradoksaliai beskambėtų, – mokslo ir žinių dieną. Tądien prie senojo pašto nukentėjo moteris. Tačiau pati skaudžiausia nelaimė atsitiko viduryje baltos dienos, kaip vėliau paaiškėjo,jos kaltininkė buvo ta pati trijų vaikinų gauja. Kraštiečių mikrorajone jie žiauriai sumušė jauną, 33 metų, kupiškėną Darių Mastavičių. Nei atliktos sudėtingos galvos smegenų operacijos Panevėžio ligoninėje, nei artimųjų maldos ir ašaros jauno vyro gyvybės neišgelbėjo. Taip ir nepabudęs iš komos, praėjusio šeštadienio (rugsėjo 9-osios) naktį D. Mastavičius mirė.
Egzistuoja viena tiesa, ką Dievas myli, tą anksčiau pasišaukia. Bet Vidai Mastavičienei ašarų pilnomis akimis žiūrint į vienintelio sūnaus Dariaus portretą ir šalia deginamą žvakę, nuo šios minties nė kiek nelengviau. Buvusi ilgametė Lietuvos žemės ūkio banko valdytoja V. Mastavičienė netrokšta nei žudikų kraujo, nei pinigų. Bet moteris iki šiol negali suprasti vieno dalyko, kaip viduryje šviesios dienos galima užmušti niekuo nekaltą žmogų! Galima apsikumščiuoti, galima paleisti vieną ar kitą necenzūrinį žodį, bet, kad taip imti ir nei šio nei iš to negyvai užspardyti žmogų, ji niekaip nesuvokianti ir jau iki paskutinių savo gyvenimo dienų nebesuvoks.
Bobulyčių niekas nebekalbins
Daugelis Darių pažinojo kaip taikų ir geranorišką žmogų. Tai, matyt, patvirtina ir tas faktas, jog į Dariaus laidotuves susirinko beveik visa klasė, jo vaikystės draugas atvyko net iš Ignalinos. Bendradarbiai iš butų ūkio ir vandentiekio bendrovės negailėjo savo kraujo, kad tik įvyktų stebuklas, kad Darius pabustų iš komos, kad Gedimino gatvės 54-ojo namo kieme vėl nuskambėtų Dariaus žodžiai: “na bobulytės, pasišnekėkim!„. Dabar viso to, deja, jau niekad nebebus.
Nuojauta nėra tikras ženklas
Paklausta, ar nenujautė motiniška širdis ko nors blogo, ar nekamavo pranašiški sapnai, V. Mastavičienė sako, jog nieko tokio nebuvę, nors gydytojai praktiškai ir nedavė vilties, bet kaip sako moteris, visi Panevėžio ligoninės medikai dėjo visas pastangas, kad tik pavyktų išgelbėti Dariaus gyvybę. Per žiaurų ir nelaimingą atsitiktinumą sūnaus netekusi motina buvo sutikusi visą savo laiką skirti sūnui, jau net nebesvarbu prikaustytas prie lovos jis amžiams būtų ar ne.
Grįžtant prie ženklų, kurie neretai nusako artimo žmogaus nelaimę, ponia Vida prisimena vieną ženklą iš tos baisios šeštadienio nakties. Lyg ką nujausdamos, be dešimt minučių antrą valandą nakties, pašoko dvi namie laikomos siamo katės. Viena jų – Murka, buvusi ypatinga Dariaus numylėtinė. Na, o dešimt minučių po antros suskambo pranašiškas telefono skambutis…
Stebuklas neįvyko
Nors V. Mastavičienei jau ne kartą tekę slaugyti ir laidoti artimą žmogų, bet tai buvęs visai kitoks potyris. Net ir miręs Darius atrodė visai kitaip. “Atrodo parsivežčiau jį namo, apklostyčiau, sušildyčiau ir viskas būtų taip kaip buvę iki tos nelaimingos dienos…
Tarp senelių ir prosenelių, mamos vietoje
Darių palaidojo Svėdasų kapinėse, tarp ten besiilsinčių Vidos tėvų ir senelių. Jie dažnai aplankydavę tuos kapus. Moteris ne kartą minėjusi Dariui, kad nepamirštų ir josios kapo, kai išauš ta valanda. Ta valanda išaušo, bet ne jai, o jos vienturčiui sūnui!.. Dabar jau ji kiekvieną savaitę lankys tuos kapus.
Gal Darius kažką ir nujautė. Vasarą Vida kaip niekad prigaminusi daug daržovių ir uogienių – pilną rūsį. Sūnus net pajuokavęs, kas gi visa tai ir besuvalgys…
Teisė žudyti neduota nė vienam mūsų
Negalima atimti žmogui gyvybės, nesvarbu, ar girtas būtum, nesvarbu, kokios mintys knibždėtų tavo galvoje, juk žmogaus atėjimas į pasaulį yra palaiminamas Dievo.
Žinoma, atsiprašymo iš žudikų nužudytojo motina nesulaukusi.
Iš pradžių šių degradavusių žmonių kompanijai (kitoks žodis vargu ar tinka) buvo pareikšti kaltinimai dėl sunkaus kūno sužalojimo, bet dabar, kai D. Mastavičius mirė, prokuroro Lino Dovydėno teigimu, įtarimai perkvalifikuoti į nužudymą iš chuliganiškų paskatų. Vienas jų – E. Vėbra netrukus ruošėsi išvažiuoti į užsienį (kelionę, be abejo, teks atidėti ir, ko gero ilgam. – Aut.past.). Kitas įtariamųjų Dainius Pažūsis. Kad byla būtų kuo objektyviau išnagrinėta, rūpinasi ir teisėja Irena Pocevičienė.
Motinų širdgėla
Prieš pat laidotuves, V. Mastavičienei paskambino D. Pažūsio motina. Moteris norėjo atsiklausti ar galinti dalyvauti Šv. Mišiose bažnyčioje. Dariaus mama puikiai supranto šios moters skausmą ir ją užklupusią nelaimę, tad nedraudė apsilankyti bažnyčioje. Juk abiejų motinų skausmas beribis. Skirtumas tas, jog D. Pažūsio mama žinos, bet jau, jog jos sūnus yra gyvas ir gyvens visai kitokia viltimi – išvysti jį laisvėje! Kita – skausmą nešios iki pat gyvenimo pabaigos.
Dariaaus gelbėtas draugas – tyli!
V. Mastavičienei keistokai atrodo tikrojo visų šių kraupių įvykių liudininko Arvydo Grigaliūno elgesys. Tai jį gindamas Darius buvo mirtinai sumuštas. Dabar gi A. Grigaliūnas apeliuoja į tai, kad nieko (arba ne viską) pamena.. Taip nesielgiama, – sako žuvusiojo mama.
Visai neseniai, rugpjūčio 11-ąją, Darius Mastavičius atšventė 33-ąjį savo gimtadienį. Šiandien šio žmogaus jau nebėra. Liko tik knygos, kurias jis labai mėgęs skaityti, skausmas ir tuštuma tėvų širdyje…Jo vis dar belaukianti katė Murka…
Pokalbio metu, kad ir kaip sunku, nebuvo išvengta ir klausimo apie organų donorystę. Gydytojai, gal matydami begalinį V. Mastavičienės skausmą ir ašaras, apie tai neklausė ir to nesiūlė, gal ir todėl, kad Darius gan prastai matė (nešiojo akinius), o, be to, jam įtarė geltąâ€¦
Anksčiau Darius kasdien lankydavosi savo tėvų namuose. Jis mėgdavo kartoti: “Mama, man čia taip gera, taip ramu…„
V. Mastavičienė įsitikinusi, kad net ir būdamas komos būsenos Darius daug ką jautė. Motinai paėmus jo ranką, skruostu nuriedėdavo ašaros.
Nesvarbu, kas mes esame būties amžinybėje, gal tik mikroskopinės dulkės, bet, netekus artimo žmogaus, mums šie dėsniai ar didžiųjų išminčių pamokymai, deja, nebegalioja, nes lieka tuštuma, kurios jokie pasaulio lobiai nepajėgūs užpildyti.
——-
Autorius: Ovidijus PETKEVIČIUS