Praėjusį penktadienį, birželio 9 d., Kaune buvo perlaidoti iš Brazilijos į Kauną pervežti mūsų kraštiečio ( jis gimė 1903 m. Laukminiškių kaime Agotos ir Jurgio Babickų šeimoje) poeto, publicisto, vertėjo, fotografo, dailininko, kraštotyrininko ir žurnalisto Petro Babicko palaikai.
Tądien Kunigaikščio Vytauto Didžiojo Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje Kaune atsisveikinti su P. Babicko palaikais atėjo žinomi Kauno visuomenės atstovai, svečiai, kuriems brangus šio žmogaus atminimas. Tarp pastarųjų buvo ir Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė ir specialistė Aušra Jonušytė bei Laukminiškių Babickų muziejaus darbuotoja Aldona Puronienė.
Tryliktą valandą prie urnos su P. Babicko pelenais susėdo velionio artimieji, giminaičiai.
Per gedulingas šv. Mišias kalbėjęs kunigas Kęstutis Rugevičius pabrėžė P. Babicko nuopelnus Lietuvos radijo istorijai, jo meilę Tėvynei. Net ir gyvendamas svetur P. Babickas nepaliaujamai kalbėjo ir svajojo apie Lietuvą, norėjo į ją sugrįžti, kai ji bus laisva. Tačiau nespėjo, mirė 1991 m.
Gedulingas automobilių kortežas, lydimas policijos ekipažo, iš bažnyčios, kone per visą Kauną judėjo Petrašiūnų kapinių link. Čia P. Babicko palaikus sutiko dar didesnis žmonių būrys. Ant tautiniais drabužiais apsirengusio jaunuolio rankų nešama urna su mūsų garbiojo kraštiečio pelenais plaukė pro abejose kapinių kelio pusėse išsirikiavusius žmones.
Velionio amžinojo poilsio vieta parinkta greta kunigo Ričardo Mikutavičiaus ir poeto Bernardo Brazdžionio kapų.
Susirinkusiuosius Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistas Vilius Kaminskas pakvietė prisiminti iškilų prieškario Kauno radijo darbuotoją P. Babicką.
Kad jo palaikai būtų pergabenti iš Brazilijos, Kauno miesto savivaldybę paskatino grupelė entuziastų iš Kauno televizijos. Buvo sudaryta grupė žmonių, kurie turėjo tuo pasirūpinti. Tai Lietuvos televizijos antrojo kanalo ir Kauno radijo atstovai: žurnalistė Dalia Budrienė, operatorius Antanas Budrys, režisierė S. Gužauskienė, taip pat Kauno miesto vicemerė Adelė Echodienė ir Kultūros skyriaus vyr. specialistas V. Kaminskas. Jie, gegužės 9 d. nuskridę į Braziliją, dvi savaites rūpinosi palaikų kremavimu ir dokumentų tvarkymu bei filmavo.
Brazilijos lietuviai, kai kurie iš jų jau ir nemokantys lietuviškai, pagelbėjo, kas kiek galėjo, dalijosi prisiminimais apie P. Babicką. Sutvarkius visus formalumus, 12 tūkst. kilometrų velionio palaikų kelionė baigėsi Kaune.
Buvusio prieškario metais Kauno radijo stoties darbuotojo Alfonso Jurskio dukra Snieguolė, kalbėdama prisiminė, jog P. Babicką vadino dėde. Ji džiaugėsi, kad įvyko stebuklas ir velionio palaikai buvo pargabenti į Tėvynę. Jos tėvelis P. Babicką pasamdė dirbti Kauno radijo stotyje ir nuo to laiko judviejų draugystė tęsėsi visą gyvenimą. Petras buvo jos brolio krikštatėvis, kartu jų šeima su juo praleisdavo atostogas Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Po karo, jau gyvendami užjūryje, susirašinėjo. Visos mūsų kraštiečio mintys sukosi apie Lietuvą, jis jos labai ilgėjosi.
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė V. Aleknienė, kalbėdama gimtojo P. Babicko krašto žmonių vardu, papasakojo apie Babickų šeimą, Laukminiškių kaimą, skaitė jo eilėraščius, skirtus Lietuvai.
P. Babicko brolio Vytauto dukra Unė Babickaitė-Milerienė padėkojo žmonėms, padėjusiems jos dėdei sugrįžti į Tėvynę. Apie tai būdamas gyvas jis nuolat svajojo. Anot jos, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, dėdė jau nebeturėjo jėgų į ją sugrįžti. „Džiugu, kad šiandien mes esame čia. Rio de Žaneire tik Juozas Mikalauskas stovėjo prie laidojimo duobės, o čia žmonių minios. Dėdė būtų labai laimingas, jei viską matytų“, – sakė dukterėčia.
Ant šviežiai supilto kapo kauburėlio buvo uždegtos žvakutės ir padėta trispalve juostele surištų gėlių puokštė.
——-
Autorius: Aušra Jonušytė