Birželio 14-oji ir 15-oji yra paženklintos Lietuvą ištikusiomis juodosiomis negandomis 1940-aisiais ir 1941- aisiais metais. Tos datos primena pirmosios bolševikinės okupacijos pradėtą ir vėliau iki 1988 metų vykdytą Lietuvos gyventojų genocidą.
Pirmadienį – Gedulo ir vilties diena. Šią gilaus dvasinio susimąstymo šventę tautai subrandino Lietuvos atgimimo sąjūdis. Jos globėjais tapo žmonės, patyrusieji daugiausia kančių ir skriaudų – politiniai kaliniai ir tremtiniai. Tokia tradicija susiklostė ir Kupiškyje.
Gedulo ir vilties diena bus paminėta jau penkioliktąjį kartą. Jos išvakarėse apsilankėme Kupiškio seniūnijos Šepetos gyvenvietėje. Neatsitiktinai.
Tai buvo vietovė, kurioje gaudavo darbą ir galėjo nesunkiai prisiregistruoti grįžę iš Sibiro tremtiniai, iš lagerių – politiniai kaliniai. Ir šiuo metu Šepetoje gyvena per dvidešimt skaudžios lemties žmonių. Tai karta, kurios tėvų, artimųjų, iškentusių Sibiro speigus, alinantį darbą kasyklose, taigoje ir statybose, jau yra mirusių. Pasak pašnekovų, antradienio popietę susibūrusiųjų Mečislovo Dubinskoje svetainėje, prieš trisdešimt metų tremtinių Šepetoje buvo dar kitątiek. Todėl šį kartą “Minčių„ pašnekovai ir prisiminė, kuo jiems buvo patraukli ši vietovė.
Marė Juknienė: “Su vyru Petru ir dviem vaikais iš Chabarovsko krašto grįžau 1956-aisiais. Taikėme įsikurti arčiau buvusių namų, Skapiškio apylinkėje, tačiau neatsirado mums pastogės. Nugirdom, kad ir be pažymėjimo, jog leidžiama Lietuvoje gyventi, priimami darbininkai Šepetos durpyne. Atvažiavusi sužinojau, kad darbo gausime, tačiau ar galės skirti ir pastogę, pasakys bendrabučio komendantas Vytautas Paliulis. Iš jo sužinojau, kad mums kambarys bus. Vėliau Šepetoje apsistojo iš tremties grįžę ir mano tėvai, dvi seserys, brolis gavo darbą Kupiškyje„.
Ona Matijosienė: “Tremtį iškentėjome Karagandos srityje. Svajojom įsikurti Laičiuose, tačiau vietos valdžiai buvo nurodyta sugrįžusiuosius ginti kuo toliau. Patarimą bandyti apsistoti Šepetoje davė giminaitė, matyt, buvo girdėjusi, kad čia visi sutelpa. Mums darbo neatsakė, tačiau gyventi nebuvo kur. Tada su vyru skubinomės pasistatyti budelytė, kad tik galėtume prisiregistruoti. Vyras Antanas daug metų durpyne dirbo traktorininku, o aš – statybinių plokščių ceche. Jame buvo kilęs nedidelis gaisras, tada buvusieji tremtiniai net buvome įtarinėjami kenkimu. Tai labai skaudino„.
Palmira Jakutienė: “Iš Remeikių kaimo Biržų rajone buvome nublokšti į Tomsko sritį. Tėvai, grįžę į Lietuvą, ieškojo vietos, kurioje niekam neužkliūtume. Kupiškyje gyvenusi giminaitė įtikino mus, kad Šepetos durpyne darbo gausime. Buvo įdarbinti ne tik tėvai, bet ir aš su broliu. Rankų čia tikrai reikėdavo daug, pamenu, kiekvieną rytą sunkvežimių kėbuluose stačiomis vos telpančių darbininkų durpynan buvo atvežama ir iš toliau„.
Malvina Šilienė: “Iš mums lemtosios tremties vietos Irkutsko srityje sugrįžome dar 1954 metais. Nors jau buvo po Stalino mirties, tačiau būti laisvi dar negalėjome. Apsistojusius Žemaitijoje pasiekė nurodymas grįžti atgal į Sibirą. Bet mes atvažiavome mano tėviškėn, į Astravų kaimą. Mano švogeris jau dirbo Šepetoje, tai patarė ir mums ten kurtis. Vyras Antanas ir tremtinių kaime buvo pasistatęs atskirą namuką, o čia kurtis pradėjo nuo tvartelio, kuriame ne vienerius metus ir gyvenome. Tik vėliau pasistatėme ir nedidelį gyvenamąjį namą„.
Marė Kilkuvienė: “Su tėvais Paulina ir Jonu Katilevičiais, prieš tremtį ir po jos gyvenusiais Lukonių kaime, iš Tomsko srities grįžau 1959-aisiais. Nenorėjau likti kolūkyje, ieškojau paprasto, bet garantuotai apmokamo darbo. Nesunkiai jį gavau Šepetoje, nes durpynui tuo metu vadovavo žmogus, stengęsis tremtiniams padėti„.
Ne tik M. Kilkuvienė, bet ir kitos mintimis pasidalijusios moterys pabrėžė, jog Šepetoje tiek daug tremtinių apsigyveno todėl, kad be jokių atidėliojimų juos dirbti priimdavo tuometinis durpyno direktorius Juozas Kalnutis, net ir tuo atveju, jei kurį laiką žmogus būdavo neprisiregistravęs. Ne vienas iš jų geru žodžiu minėjo ir bendrabučio komendantą Vytautą Paliulį, kuriam Pasų stalo darbuotojus pavykdavo įtikinti, jog Šepetos durpyną gelbsti sunkiai dirbti įpratę tremtiniai ir juos būtina priregistruoti.
LPKTS rajono skyriaus valdybos narys M. Dubinskas, sukvietęs šiam pokalbiui buvusias tremtines, sakė, kad esąs raseiniškis, iš Ariogalos. Buvo ištremtas 1949- aisiais. Irkutsko srities vietovėse teko ruošti, plukdyti medieną ir dirbti statybose. Grįžo į Lietuvą po vienuolikos metų kartu su žmona Brone Sarapinaite iš Drūlėnų kaimo. Ariogaloje jų šeimos neregistravo, tad visa išeitis buvo Šepetos durpynas. Mečislovas apgailestavo, kad jo žmonai nebuvo lemta sulaukti Laisvos Lietuvos.
Jo kambaryje ant sienos yra buvusios SSSR žemėlapis, kuriame juodais skrituliukais ir trikampėliais pažymėtos Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietos. Prie jo, papuošto trispalve vėliavėle, sustojęs būrelis šepetiškių, labai įdėmiai ieškojo, kur jie buvo nublokšti.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ