Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
„Tik nepavarkite, nesustokite“, – kasdien girdime raginimus, kai kalbama apie Ukrainą. Prieš savaitę aikčioti privertė Davose pasakyta senolio iš Jungtinių Amerikos Valstijų kalba, kuria jis kvietė greičiau pabaigti karą, Rusijai užleidžiant jos užgrobtas žemes. Tų minčių autoriaus specialiai nerašau pavardės – per didelė garbė jam būtų.
Ne ką geriau ir Europoje. Vokietijos kancleris ir Prancūzijos prezidentas retkarčiais vis paskambina Putinui – taip jie stengiasi išsaugoti jo ir Rusijos gerą veidą. Taip, čia politikai, dar bandau rasti tokių niekšybių pateisinimą.
Bet kokį pateisinimą reikia rasti ir sugalvoti dėl visų katalikų dvasios vadovo – popiežiaus Pranciškaus? Tikriausiai negali būti baisesnio, bejėgiškesnio matyto vaizdo, kai ukrainietės karių žmonos per audienciją verkdamos ir bučiuodamos ranką popiežiui prašo gelbėti jų vyrus, o pastarasis tik panosėje murma jam vienam suprantamus žodžius, sako, kad pasimels už juos, peržegnoja ir tuo viskas… pasibaigia. Ech, koks lengvas ir paprastas tas svetimas skausmas! Žmogau ir Dievo vietininke žemėje, tu ne tik galėjai, bet ir privalėjai pasielgti kitaip. Be pompastikos, vyskupų ir kardinolų palydos, prašmatnaus papamobilio galėjai nuvykti ten, kur vyksta karas, galėjai būti ta tvirtovė, tas garantas, padėsiantis išgelbėti šimtus, o gal ir tūkstančius Moriupolio gamyklos požemiuose įkalintų moterų ir vaikų, kareivių. Deja – ne. Žmogiška mirties baimė stipresnė už tikėjimą, svetimo atjautą ir nuoširdžią nesuvaidintą pagalbą. O gal ir čia kada nors Putino pasiuntiniai buvo prasisukę su „aukos“ lagaminėliu, pilnu eurų? Juk net Judas išdavė Jėzų už 30 sidabrinių. Niekas nei patvirtins, nei paneigs, kad taip galėjo ar negalėjo būti. Pinigai nekvepia. Juk ne veltui Vatikanas savo paslaptis šimtmečiais saugo…
Tiesa tokia, kad pagalbos gali sulaukti tik iš paprastų žmonių, o į tikrą kovą su demonais stoja irgi ne šventieji.
Ukraina jau ketvirtas mėnuo ginasi nuo rudojo nacizmo maro. Ar apsigins? Apsigins, bet tikriausiai ne iš didžiųjų valstybių vadovų ir popiežiaus malonės. Apsigins paprastų, mirtingųjų žmonių dėka, jie nedvejodami ant laisvės aukuro deda savo brangiausią turtą – gyvybes.
Lietuviai parodė, kad ir maža tauta daug gali. Per pusketvirtos dienos surinko 5 milijonus, kad ukrainiečiams nupirktume ir padovanotume labai reikalingą „Bairaktarą“. Tai pirma tokia parama visame pasaulyje. Kol didieji trypčioja, mažieji aukoja po eurą, kelis ir daro didelius darbus. Geras jausmas apima, kad esame supratingi. Juk tas „Bairaktaras“ ne tik ukrainiečius, bet ir mus gina. Gal net labiau mus. Jeigu rudasis maras atslinktų į Lietuvos žemę, tai kažin, ar turėsim kada ir kur nuo jo bėgti. Mes ne Ukraina, kur žmonės gali į vakarinę savo krašto dalį pasitraukti, ten kitokie atstumai. Vis dėlto gaila, kad yra lietuvių, mano apmaudui, ir kupiškėnų, kurie, matyt, nei istorijos, nei geografijos mokykloje nesimokė.
„Įdomu, kiek Tapinas sau pasiliks iš suaukotos sumos“, – viešai feisbuke diskusiją pradeda pažįstamas kupiškėnas. Jam iš paskos dar prisijungia kiti rašydami, kad geriau savo seneliams ir našlaičiams vaikams aukotume. Ukraina toli, o mes savo kiemą tvarkykimės. Esu tikra, kad taip rašantieji patys nė cento neaukojo, bet pasėti dvejonę kito sąžiningumu, oi, kaip malonu. Tokiems „gudročiams“ palinkėjimas vienas – netepkite kitų tuo, kuo patys kvepiate. Manau, kad, neduok Dieve, atėjus karui pas mus, tokie patys pirmieji būtų atskalūnų gretose. Pagieža, vis dažniau prasiveržiantis pyktis tik parodo, kokie silpni ir kitų valdomi galime būti. Drąsaus ir ryžtingo niekas nepuola.
Ukrainiečiai neatima nei lietuvių darbo vietų, nei pinigų. Ne mūsų žemėje pragaras verda, ne mūsų moterys prievartaujamos ir žudomi vaikai. Ne mūsų namų vietoje likę tik bombų duobės. Gal todėl sunkiai suvokiame jų skausmą ir neviltį. Jie už tai, kad to nebūtų pas mus, savo krauju laisto Ukrainos žemę. Ar gali būti didesnė auka vardan visų laisvės?
Nepavarkime, nepamirškime. Mes turime šeimas, namus, ramią padangę. Nenuodykime nepamatuotomis kalbomis ir kaltinimais atminimo tų, kurie nesulaukė šios dienos, kurie budi apkasuose. Dabar ne vieta ir ne laikas dvejonėms ar kaltinimams. Šis karas ne jų vienų, o mūsų visų. Jis atsijos visus pelus nuo grūdų, tik nesinorėtų, kad šiukšlių krūvoje būtų lietuvių, o tarp jų ir kupiškėnų.
