BAGOTI KUPIŠKĖNAI (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Šindei turėjau didelį klopatų. Ogi iš kito Lėtuvos krošto sumislijo atvažiuotėn pakėminėt mono sana prietelka. Soko, nori pamatytėn, kėp Kupiškio mėstėlis gyvana, kų novatno turia.

Visų noktį bluosto nesudėjau, vis mislijau, kų svečiom parodytėn, kad ir mas nešpėtni žmonas asam. Sanais čėsais buvom linų kroštas, o dabar jau neba. Linų nė su žiburiu visoj Lėtuvoj nebarasta, o Kupiškio krašti linų ryšėlis tik unt miesto gėrbo koba. Buvo čėsai, kė visus svetelius vaišinom kupiškėnišku alum. Dabar nebara – seni pivoriai išmira, o buvusį brovarėlį uždora. Kupišky turėjom ir potį geriausių piršlį, katras bat kų supiršdavo! Tikrai girdėjot ir apė mūsų sanobinas kupiškėnų veselias. Nebaliko piršlio, nebar ir vėsėlių – dabar kėp ir visur daug žmogėlių gyvana palaidai.

Ale nepėrgyvinkit. Ne visakas prapuolo, do turim ko pasdidžiuotėn prėš atvykėlius. Kupiškis – slaunas mėstėlis. Kad ir možas, ale turi kų parodytėn ir svėčiui, ir savom. Čia gyvana geri ir bagoti žmonas. Jau kų turiam, to ir dalinamas.

Pati didžiausia mūsų mėstėlio navydna – kotinas unt sienos. Netikras, o numoliavotas. Ir ne bat koks, o kalbuntis. Tai dabar, kė žmogus nieko nežinai, labai navatnai atrodžia iš toli prė sienos stovintis žmonių pulkėlis ir žiūrintis vėnan taškan. Tik arčiau prėjįs suprunti, kur visa štuka.

Paskiau nulaksma iki mūsų aikštas. Mundra, naujom plytalam klota, no pagrindinio kėlio granito špikais atitvarta. Vosarų tai ir šoktėn palei muzikų gali – turim pontanų, katras ne tik visokiom švėsalam šviečia, ale ir grajina! Va tėp!

O do mūsų bažnytala. Jos gražumas, aukštumas, aukštyn pažiūrėjus, goli ir galva apsisuktėn!

Jau ko turim lig koklo ir do aukščiau, tai vandenio. Kupiškio morios – oho, ho, ho! Kad ir kėp norėsi, nepėršoksi kiton pusan. Potys pamatysta – žiūrėsi žiūrėsi tolyn, o pabaigos ir nepamatysi.
Va, kiek visako prirokavau, dabar raiks tik svėčiom parodytėn.