Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Kupiškėnų tarma – rimtas dalykas. Kas jos nesuprunta, tom goli daug dyvų atsitiktėn. Vieni soko, kad tai stačiokų, kaimo barnų kalba, o kitiem kėp tik dūšių glosto kupiškėniškas pasrokovimas. Šitiek navatnų žodžių turim – kai katros nėt ištortėn sunku.
Kartų sustikau su atvykėliais iš Žemaitijos krošto, tai jė kėp pradėjo balbatuot savu tarmi, ošei klausiaus klausiaus ausis ištimpus ir nė vėlnio nesupratau, kų mon norėjo pasakytėn: ar gyra mūsų kroštų ir dakavojo, ar kėp tik pyko, kad par daug kupiškėniško alaus jiem pylam, ir dabar voikšto apdvokį kėp musios rudenį šalnom užėjus. Jau tokė kalbočiai visi pasdora, tik judėjo labai iš rato. Ošei linksėjau golvų ir kvėčiau do kartėlį pas mum atvažiuotėn. Anė irgi kažkų sokė ir vis runkas aukštyn kėla, pilvų glosta. Žadėjo kokiu ti namini pavaišint. Ošen jiem ir sakau: „Par mum visas maistas naminis, volgykit, gėrkit unt sveikotos, kol iš bočkos sausos volas neištrauksma, tol kupiškėniškas alus upėliais tekės unt stolo.“
Tėp visų noktį ir prakalbajom: aš kupiškėniškai, anė – žemaitiškai. Ko viškum nesuprotom, pirštais susrodam. Nors ko rytas arčiau buvo, to aiškiau pradėjom suprostėn kalbų. Vyrai pirmi nugriuvo pasnaustų, o mas, motaralas, do ilgai kalbosijom apė vaikus, namų dorbus. Tik baisiai novatna buvo, kai viešnia sokė, kad jos vaikas možas būdamas „laba kriuokė“ (verkė). Nu par mum, sakau, maži vaikai nekriokia, tik seni diedai mėgodami kartais tėp užkriokia, kad su pogaliu noris par nugarų užduotėn. To tik golvų pakraipa ir soko: „Kėp gali vaks užaugt nekriuokęs?“
Matyt, gerai buvo, patiko par mumi kėminėtėn, žadėjo ir šių vosarų atlakt svečiuosna, nors ne visadu baliuškos tėp gerai pasbaigia kėp šito.
Vienokart nuvažiovom pas dzūkelius Marcinkonių kaiman. Navatnai jė kalbosija – svirpia kėp žiogai. Dzievuliau, dzievuliau, dzyvų dzyvai – tik tų dzi dzi ir taprisimanu po kėminėjimo. Dzūkėliai labai vaišingi pastaikė: jau tėp privaišino ne tik grybais (baravykais), lepeškom (voveruškom), zelionkom (žaliuokėm), ale ir stumbrinas (tokia krūmos varyta arielka su stumbražoli užprovyta) pyla negailadami. Macni buvo. Tai mas atsidakavodami išvažiuojunt namo iškiši golvas pro mašinalas lungus pilnu gėrkli rėkėm, kiek galajom: „Dakui, dakui, Marcinkonys!“
Kitoj dienoj skumbina iš Marcinkonių seniūna susrūpinus ir klausia, kų jė bloga mum padora, kad visų kaimų važiuodami par ūlyčių unt trijų raidžių posiuntam toli toli. Ilgai mislijau, kol atsigodojau, kad jė kupiškėniškų žodį „dakui“ suproto kitėp…
Taigi va, su kupiškėnų tarmi nepaštukavosi, kitan krašti gali ir par skvarnus gautėn už novatnų žodį. Ale vis tiek, kalbakim kupiškėniškai!
