2024/11/22

 

DVIPUSĖJE KNYGOJE – MAMOS IR DUKROS KŪRYBA

Iš spaustuvės kupiškėnė Birutė Jasinskienė parsivežė savo lėšomis išleistą eilėraščių knygą. Šis leidinys netradicinio formato – dvipusis, su skirtingais pavadinimais ir viršeliais. Čia su pavadinimu „Link melsvų debesų“ išleista pastarųjų metų jos pačios ir su pavadinimu „Sielos virpesiai“ – prieš pusantrų metų mirusios jos dukros Editos Petrulienės kūryba.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Išpildė pažadą

„Su anūkais, Editos sūnumis, prie švenčių stalo susėdę aptarėme knygelę. Prisiminėme dukrą ir mamą. Jaučiuosi rami. Slaugydama sergančią dukrą buvau jai pažadėjusi, jeigu ji išeis, vis tiek išleisiu antrą jos eilėraščių knygelę. Pažadą įvykdžiau. Manau, kad ji iš aukštybių tuo džiaugiasi. Dukra eilėraščius rašė iki pat paskutinių gyvenimo dienų. Per trejus metus nuo pirmos knygelės pasirodymo buvo jų arti šimto sukūrusi. Tokiu būdu išliedavo susikaupusias emocijas, sielvartą, gyvenimo pabaigos nuojautą. Vis dėlto jos eilėraščiai gana optimistiški, be slegiančio liūdesio. Atrinkau pluoštelį jos kūrybos publikacijai. Labai vargau, kol sugalvojau knygelei pavadinimą. „Sielos virpesiai“ toks pavadinimas labiausiai nusako paskutinių dukros gyvenimo metų kūrybos esmę. Dvigubos knygelės idėją nusižiūrėjau iš kupiškėno, kuris jau irgi ilsisi amžinybėje, Rimanto Urbono kūrybos leidinuko. Apie tokį sumanymą spėjau ir su dukra pasikalbėti. Ji tai minčiai pritarė“, – pasakojo Birutė.

Birutė Jasinskienė išleido penktą eilėraščių knygelę „Link melsvų debesų“.

Ji teigė, kad buvo nusprendusi savo kūrybos nebeleisti. Penktai eilėraščių knygai ryžosi ir dėl dukros, ir dėl to, kad jos pačios kūryba, skelbiama feisbuko socialiniame tinkle, sulaukia daug gražių komentarų, kurie skatina toliau kurti. Čia Birutė turi arti dviejų tūkstančių sekėjų. Pasak jos, sunku ryžtis siaučiant koronaviruso pandemijai, kai vėl kalbama apie karantiną, viešam naujos knygos pristatymui. Nebent vasarą savo tėviškėnams ir surengtų susitikimą.

Kūrybos impulsai

„Ryte pabudus ar naktį, kai nemiga kankina, kyla įvairiausių minčių. Kartais kokia nors viena mintelė taip užvaldo, kad reikia griebti rašiklį ir ją toliau išrutulioti eiliuotu tekstu. Kūrybai impulsų suteikia ir gamta, jos begalinė kaita. Esu gamtos vaikas. Užaugau Terpeikių vienkiemyje prie Lėvens. Visi metų laikai man kelia sielos virpulį. Apmąstau ir kasdienį gyvenimą. Negailestingai bėga metai. Nebesugrįš vaikystė, jaunystė, meilė. Visiems artėja ta paskutinė minutė“, – taip apie kūrybines paskatas kalbėjo pašnekovė.Tokie motyvai persipina ir naujoje jos eilėraščių knygelėje: „Apkabink, kad išlikčiau rami / Ir ašaros nedilgintų skruostų, / Kad išlikčiau visuomet drąsi, / Plaukdama link rudenio uosto.“ (eil. „Apkabinki“)

„Tepaliks žali tie pievoj pradalgiai, / Žodžius ten palikom – neiššvaistėm. / Liko ten visų palaimintų namų stogai, / Stūkso po vaivorykščių pašvaistėm.“ (eil. „Neiššvaistėm žodžių“).

„Man ramu, nes palaiminta Tu, / Ir tarp mūsų gyvas ilgesio tiltas. / Jau žinau, kad nebeisim kartu / Į pušyną, kur takas pramintas.“ (eil. „Mano juodaplauke“)

Birutė sakė nebenorinti kartoti savo biografijos faktų. Tai jau buvo viešinta. Tik dabar pamąstanti, kaip galėjo susiklostyti jos gyvenimas, jei būtų pasiryžusi stoti į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. (Tokią svajonę turėjo. Mat nuo mokyklos laikų rašė eilėraščius.) Bet nedrįso laikyti stojamųjų egzaminų.

Vėliau Birutė baigė Panevėžyje tuometinę A. Domaševičiaus medicinos mokyklą ir įgijo akušerės specialybę. Jai teko padirbėti ir felčere, ir Raudonojo Kryžiaus komiteto atstove rajone.

Per visus tuos metus Birutę lydėjo ir kūryba. Moteris yra literatų klubo „Lėvens balsai“ narė. Jos kūryba spausdinta „Kupiškėnų mintyse“, „Bičiulystėje“ ir kituose leidiniuose. 2001 metais eilėraštis „Svajonių miestas“ pateko į neįgaliųjų išleistą kūrybos almanachą „Žodis – žvakė naktį“. 2007 metais ji išleido pirmą savo eilėraščių ir miniatiūrų knygelę „Palieku dalelę savęs“, eilėraščių knygeles – 2013 metais „Likimo vingiai“, 2016 metais „Bėgantis laikas“, 2018 metais „Širdies kelionė“.

Eilės lyg gyvenimo tąsa

„Sielos virpesiai“ – antra Editos Petrulienės (Jasinskaitės) eilėraščių knygelė, išleista kartu su mamos Birutės Jasinskienės penkta eilėraščių knyga. Deja, pati autorė jos nebesulaukė. Žemiška Editos kelionė baigėsi 2019 metų liepos 13 dieną po sunkios kovos su negailestinga liga pačiame jėgų žydėjime.

Mamos pastangomis išleistos antros poezijos knygelės „Sielos virpesiai“ šviesaus atminimo Edita Petrulienė (Jasinskaitė) nebeišvydo.
Nuotraukos iš Birutės Jasinskienės asmeninio albumo

Edita, kaip kūrėja, debiutavo 2016 metais su eilėraščių knygele „Renkuosi gyvenimą“.
Pirmiausia ji savo kūrybinius bandymus dėdavo į feisbuką, iš draugų sulaukdavo gerų įvertinimų ir paskatinimo toliau kurti. Šią kūrybinę gyslelę bus, matyt, paveldėjusi ir iš savo mamos.

Editos eilėraščiuose atsiskleidžia jautri, emocinga, gyvenimą mylinti, daug iškentėjusi, bet stipri moteris: „Išmokt sudužusiose formose gyvent, / Tas pats kaip be klavišų naktį groti. / Apdulkėjęs klavesinas baigia sent, / Jo tyloje vienatvė gali tik dainuoti.“ (eil. „Gyventi dūžtančiose formose“)

„Skausmas drasko tarytum pašėlęs, / Negali nei kalbėt, nei tylėt, išsiliet, / Syvus visus būt kažkas lyg išgėręs, / Mažą viltį turi ir bandai dar tikėt…“ (eil. „Skausmas“)

Gamta, gimtinė, senelių vienkiemis – dar vienas labai stiprus jos kūrybinių impulsų šaltinis ir gyvenimo palydovas: „Ar dar matysiu grožį atgimstant, / Krokai kvepės dar meile tyra? / Ar dar sakysiu sakuroms žydint, / Vis dėlto grožis žemėj yra?“ (eil. „Baigėsi“)
„Ilgiuosi tos gatvės, vaikystės draugų, / Žaidėm futbolą, rengėm koncertus. / Neatminsiu jau žodžių senųjų dainų, / Sugrįžtu aš vėl ten – šešėliu pavirtus.“ (eil. „Vaikystės ilgesys“)

„Čia pakalnėj – Lėvuo, o į kalną – takai / Veda ten, kur vaikystė gyveno. / Vidur kalno – akmuo, o abipus – šilai, / Dūzgia bitės ir laužas rusena. / Sugrįšiu čionai atsigerti vandens / Iš to šulinio seno ant kalno.“ (eil. „Aš sugrįšiu čionai“)

Edita gimė 1968 metų liepos 22 dieną Kupiškyje. Užaugo prie senojo Kupiškio stadiono, kur netoliese tyvuliuoja žalumos supamas Kalkynas. Jos vaikystės ir ankstyvosios jaunystės vasaros prabėgo pas senelius kitame nuostabiame Kupiškio krašto kampelyje, Terpeikių kaimo vienkiemyje, prie Lėvens.

Edita mokėsi tuometinėje Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje. Jai vienodai gerai sekėsi visi dalykai. Jos literatūrinius rašinius lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Skaistutė Paulauskienė kartais paskaitydavo visai klasei.

Vis dėlto Edita vėliau studijavo ne humanitarinius mokslus. Įgijo maisto technologės ir viešojo maitinimo organizatorės specialybę.
Beje, tuos mokslus baigė raudonu diplomu. Gyveno Vilniuje. Dirbo televizijos reklamos srityje.

Užaugino du sūnus – Eivydą ir Rytį, kurie sėkmingai dirba verslo srityje. Mamos ir sūnų pastangomis Editos paskutinių gyvenimo metų kūryba, tie subtilūs ir dramatiški sielos virpesiai, sugulė į šios knygelės puslapius. Skaitykime! Editos gyvenimas – tęsiasi…

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video