Prasidedantys metai suteikia progą geriau pažinti kaimyninių Anykščių ir Rokiškio rajonų Kavarsko ir Panemunėlio miestelius, nes jie 2022 metais tapo mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis.
Tikriausiai ne vienas kupiškėnas važiuodamas į Rokiškio ar Ukmergės pusę juos pravažiuoja nė nesusimąstydamas, kad ir čia galima rasti, pamatyti įspūdingų vietų, išgirsti daug įdomių istorijų.
Šį kartą susipažinkime su Kavarsko miesteliu Anykščių rajone.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Ant Šventosios kranto
Anykščių kraštas sunkiai įsivaizduojamas be Anykščių šilelio ir vaizdingų Šventosios upės vingių. Ne tik pats miestas, bet ir jo kaimai bei miesteliai kūrėsi prie Šventosios. Juk tai pati gražiausia ir ilgiausia upė, kuri prasideda ir baigiasi Lietuvoje. Išteka iš Dūkšto ežero ir toliau vingiuoja net 246 kilometrus, kol pasiekusi Jonavos apylinkes įteka į Nerį.
Vienas Šventosios intakų yra upelė Anykšta, kuri kadaise laikyta ne tik švariausia Lietuvos upe, bet ir davė Anykščių miestui savo vardą.
Aplink Šventąją įsikūrę net 3 regioniniai parkai: Gražutės, Sartų ir Anykščių, o prie jos glaudžiasi keli miestai bei miesteliai: Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.
Užtenka nuo Anykščių nuvažiuoti 15 kilometrų, ir jus pasitiks užrašas, skelbiantis, kad atvykote į Kavarską. Miestelis gana kalvotas, nes įsikūręs Kavarsko kalvagūbryje.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad XV a. dabartinio Kavarsko vietoje buvo Mažųjų Pienionių dvaras, kurį XVI a. pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras perleido karaliaus iždininkui Sanguškai-Košvirskiui, o naujai atsiradęs miestelis pavadintas Košvarsku. Neįprastas pavadinimas pamažu lietuvėjo ir tapo Kavarsku. Tai tik viena iš daugybės miestelio vardo kilmės versijų.
Buvo metas, kai šiame miestelyje gyveno beveik 2000 žmonių (1902 m.), o dabar tik apie 500 gyventojų.
Per Kavarską teka upė Pienia, o iš kairės į Šventąją per Kavarsko šilus kelią skinasi Judinys. Netoli šio upelio yra aptikta daug pilkapių. Žmonės pasakoja, kad Napoleonas, bėgdamas iš Rusijos, prie Judinio upelio užkasęs prisiplėštą auksą, tik niekam iki šiandien nepavyko šio lobio surasti.
Vanduo, kuris gydė ir švietė
Dešinėje Šventosios pakrantėje, prie kurios šliejasi Kavarskas, srūva daug šaltinių. Sakoma, kad ir pats miestelis ant šaltinių pastatytas. Bet yra vienas ypatingas šaltinis, anksčiau vadintas Kregždės šaltiniu. Dabar šaltinis vadinamas šv. Jono Krikštytojo vardu ir pripažintas hidrologiniu paminklu. Šis šaltinis garsėja stebuklingomis galiomis, sakoma, kad jeigu jame išsimaudysi, keleriais metais atjaunėsi. O tie keliautojai, kurie stebuklais netiki, bet yra praktiški, būdami prie šaltinio, visuomet jo vandens parsiveža namo ir verda kavą, nes iš šaltinio vandens išvirta kava būna labai gardi. Gal todėl, kad jo temperatūra ir žiemą, ir vasarą visuomet vienoda, apie 6–8 laipsnius.
Ir tai tik vienas šio šaltinio unikalumas. Prie jo įrengtas specialus daugiau nei 3 metrų gylio betoninis baseinas, į kurį subėga šaltinio vanduo. Prieš karą čia buvo sumontuotas nuolatinės srovės generatorius ir turbina, kurie Kavarsko miestelio centrą aprūpindavo elektros energija! Taigi, šaltinio vanduo žmones ne tik girdė, gydė, bet ir švietė. Dabar išlikęs baseinas, tik elektrinė išmontuota.
1962 metais, patvenkus Šventosios upę, prie Kavarsko buvo pastatyta Kavarsko hidroelektrinė. Tai ketvirta po Antalieptės hidroelektrinės pagal instaliuotą elektros galią (1,5 MW) vandens jėgainė Lietuvoje. Kavarsko hidroelektrinė priklauso AB „Achema“.
1963 m. užtvanka sujungta kanalu, kad Šventoji dalį savo vandens duotų Nevėžiui. Tai padaryti nebuvo lengva, todėl siurblinės agregatai varė vandenį net 3 kilometrus betonuotu kanalu iki Pienios upelio, kurį užtvenkus padaryta vandens saugykla, o iš jos vandens vaga jau atplūsdavo į Nevėžį.
Nepamiršo savo gimtinės
Senieji miestelio centro pastatai gaubia ne vieną istoriją, kuri glaudžiai susijusi su čia gyvenusiais žmonėmis. Senbuviui kavarskiečiui Pranciškaus Kalibato pavardė daug ką pasako. Žmonių migracija ieškant geresnio gyvenimo vyksta ne tik šiandien, ji vyko ir prieš daugiau kaip šimtą metų. Visai prie Kavarsko yra Žvirblėnų kaimas, iš kurio kilęs P. Kalibatas 1906 m. geresnio gyvenimo patraukė ieškoti į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Kad jaunuolis galėtų nusigauti kitapus Atlanto, jam kelionei pinigus rinko visas kaimas.
Vietinių gerumo jaunasis „amerikonas“ nepamiršo, todėl JAV prasigyvenęs, tapęs vaistininku, ir ten įkūręs visą vaistinių tinklą, į gimtinę siuntė ne tik siuntinius kavarskiečių šeimoms, bet ir buvo didžiausias čia įsikūrusių organizacijų mecenatas – prisidėjo prie Kavarsko bažnyčios atstatymo, šelpė vietines žydų šeimas. Bet labiausiai jo darbus išgarsino keturios dovanos kavarskiečiams. Per visą Žvirblėnų kaimą buvo nutiestas gelžbetoninis šaligatvis siekiant labai praktiško tikslo, kad žmonės neklampotų purvu. Tai buvo bene vienintelis tarpukario Lietuvos kaimas, turintis kilometro ilgio betoninį šaligatvį. Pradžioje P. Kalibatas visam kaimui siųsdavo batus, bet paskui pamąstė, kad žmonės sunešios juos ir tuo viskas baigsis, todėl nutarė geriau nutiesti šaligatvį, kad jo gerus darbus ilgiau visi prisimintų. Apie šią neįprastą dovaną 2016 m. sukurtas filmas „Šaligatvis“, kurio vienas iš filmo kūrėjų yra visiems gerai žinomas žurnalistas Skirmantas Pabedinskas.
Geradario ženklų yra ir pačiame Kavarsko miestelyje. P. Kalibatas buvo Kavarsko mokyklos, statytos 1939 m., fundatorius, kuri dabar jau rekonstruota ir puošia miestelį. Šalia bažnyčios, pačiame miestelio centre, stovi apleista buvusi Kavarsko ligoninė, kurios mecenatas taip pat buvo P. Kalibatas. Ligoninė turėjo net 100 vietų, taigi užmojai tikrai buvo nemenki. Šiuo metu pastatas atrodo lyg vaiduoklis, o vietiniai jį vadina „Velnio namu“. Visi dar turi vilties, kad įvyks stebuklas, ir atsiras naujas tikras šeimininkas, kuris atstatys senąją ligoninę. Prieš ketverius metus buvusią ligoninę buvo nupirkę pakistaniečiai, o kam šiandien ji priklauso, niekas nežino.
Dar vienas išskirtinis Kavarsko miestelio akcentas – 20 metrų gelžbetoninis kryžius, nulietas iš balto cemento, atgabento net iš Portlando (JAV). Sakoma, kad tokios konstrukcijos kryžius yra aukščiausias visoje Lietuvoje. Kryžius pastatytas 1936 metais, siejant viltis, kad iš lenkų bus atgautas Vilnius.
Šis mažas miestelis yra puikus pavyzdys visiems, kad net ir vienas žmogus gali padaryti daug gerų darbų, kuriuos prisimena kelios kartos.
