Vasara – metas, kai daugiau keliaujame, tad ir Kupiškio mieste galima sutikti po pasaulį pasklidusių kraštiečių, atvykusių į gimtinę aplankyti saviškių.
Viena jų – daugiau nei dešimtmetį Šveicarijoje gyvenanti tango ir muzikos mokytoja Vida Lisaitė. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis atsidūrė svetur, kuo užsiima, su ja ir kalbėjomės.
Jurga BANIONIENĖ
Turbūt į Kupiškį grįžtate nedažnai, kokį jį matote?
Kupiškis išties dabar labai pasikeitęs, išgražėjęs ir atjaunėjęs. Aišku, žmonių veidų jau neatpažįstu. Anksčiau turbūt pažinodavau kone kiekvieną, nes buvau čia nuo pat mažumės.
Domiuosi, kaip Kupiškis gyvena, papasakoja mama, sesuo, į socialinius tinklus kartais užmetu akį, dar yra iš mokyklos laikų draugų, kurie čia gyvena. Labai džiugu, kad vyksta daug renginių. Nedažnai grįžtu į Lietuvą, kartą du per metus, bet ryšį palaikau nuolat. Pabūnu neilgai – savaitę dvi, stengiuosi atsiriboti nuo visų darbų ir paprasčiausiai pailsėti, ramiai pabūti su artimaisiais, pakvėpuoti gimtinės oru.
Vida, esate šio krašto žmogus. Kiek metų praleista Kupiškyje? Kokie jie buvo?
Mes gyvenome Aukštupėnų ir Dvaramiškio kaime, netoli marių. Tada pramogų vaikams buvo mažai, reikėjo mokytis ir padėti tėvams, kurie vertėsi žemdirbyste. Augome su sese Nida, aš ketveriais metais jaunesnė.
Baigiau Kupiškio vidurinę mokyklą, dabar Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, įstojau į Panevėžio konservatoriją, vėliau – į Vilniaus pedagoginį universitetą, kur tęsiau su muzika susijusias studijas.
Visada norėjau mokytis muzikos, ji man buvo viskas. Galimybių lankyti muzikos mokyklą nebuvo. Į konservatoriją stojau be jokio muzikinio išsilavinimo, bet su labai dideliu noru. Buvo sudėtinga, reikėjo pasivyti tuos, kurie buvo baigę septynias smuiko ar fortepijono klases, gerokai padirbėti, bet norint viskas įmanoma. Panevėžio konservatorijoje įgijau choro artistės specialybę, tokie buvome tik trys. Polinkis į muziką atėjo iš mamos Janinos. Šią meno sritį pasirinko ir sesuo Nida.
Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo tango?
Kai baigiau Pedagoginį universitetą, ilgą laiką dirbau Vilniuje. Darbų netrūko, visi buvo labai įdomūs, kūrybiški. Dirbau Pedagoginiame universitete, taip pat garsindavau reklamas įvairiose radijo stotyse, o širdžiai mieliausias buvo animacinių filmų įgarsinimas tuomet 5-ame televizijos kanale. Darbavausi ir „Akropolio“ radijuje. Bet visada labai norėjau mokytis kažką, kas būtų susijęs su šokiu.
Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, subkultūrų studijų magistrantūrą. Studijos apėmė įvairiausių žmonių grupių tyrinėjimą. Vienas dėstytojas man pasiūlė patyrinėti argentinietiško tango šokėjus. Vilniuje buvo įsikūrusi didelė šokančiųjų tango bendruomenė. Pamenu, kai pirmą sykį nuėjau į jos vakarėlį, mano veido išraiška sustingo – tai buvo būtent tai, ko aš ieškojau, ką norėčiau daryti.
Pamaniau, studijas baigsiu, atliksiu tyrimą, ir pati būtinai išmoksiu šokti tango, kad tai būtų ne tik hobis, bet su juo susiesiu savo gyvenimą. Taip ir padariau – tango šoku nuo 2009 metų.
Plačiau skaitykite liepos 31 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF (3 Eur/mėn.)