Intapai – Kupiškio seniūnijos ir parapijos kaimas, 2 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Kupiškio, prie Kupiškio–Antašavos kelio. Greta yra Svideniai, Vizgiūnai, Keršuliškiai, Akmenytė, Ąžuolytė. Ties Intapais iš Samanynės miško išteka Didžprūdžio upelis.
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad šio kaimo gyventojo J. Karaliuko žemėje buvo Raudonkalnio kalnelis, panašus į pilkapį.
Seniūnijos duomenimis, šiandien Intapų kaime savo gyvenamąją vietą yra deklaravę trys žmonės.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Per geltoną jūrą
Intapų kaimo ieškoti išvažiavome saulėtą birželio popietę. Iš plento į Antašavą pasukę žvyrkeliu Paketurių link, toliau keliavome pro Akmenytę. Netrukus kelias pasuko per geltonuojančius rapsų laukus. Ore tvyrojo salsvas jų kvapas. Automobilis tarsi plaukė paniręs į geltoną jūrą, virš kurios buvo vaiskiai mėlynas dangus. Daugiau nieko nesimatė. Įspūdis nepakartojamas, šiek tiek priminė pasivaikščiojimą kukurūzų labirinte, tik subtilesnis.
Netrukus keliukas pasuko į žalumoje skendinčią, gražiai tvarkomą sodybą. Čia mus pasitiko šuns skalijimas. Iš namo išėjusi moteris paaiškino, kad atvykome į Ąžuolytės kaimą, o Intapams priskirtas gretimas jų kaimyno vienkiemis.
Iš čia pasukome mažai išvažinėtu keliuku per pažliugusią pievą. Stengėmės nė centimetro nenukrypti į šalį, kad po lietingų dienų neįklimptume. Šio vienkiemio prieigose pritaisyta medinė lenta su įrėžtu pavadinimu „Intapai“ sufleravo, kad judame reikiama kryptimi.
Verandos duris pravėręs tų namų šeimininkas pasikalbėti nepanoro. Vyras tik paaiškino, kaip reikia nuvažiuoti iki kitos šio kaimo sodybos. Į tą vietą važiavome atgal tuo pačiu kaimo keliuku iki sankirtos su pagrindiniu keliu į Antašavą.
Nori grįžti į miestą
Iš pirmo žvilgsnio ieškoma sodyba pasirodė tarsi negyvenama. Sodas ir ūkiniai statiniai skendėjo žolėje. Tik išvažinėtas keliukas pro žydinčią alyvą, šiek tiek apipjauta žolė aplink namelį teikė vilties, kad čia esama žmonių.
Taip ir buvo. Pasikalbėjome su šių namų gyventoja Gražina Blažiene. Moteris papasakojo, kad seniau ši sodyba priklausė Armalavičiams. Prieškario metais jie buvo stambūs ūkininkai. Vėliau išvežti į Sibirą.
Už garažiuko, sodo pakraštyje, yra išlikę prieškario metais čia veikusio pieno nugriebimo punkto pamatai. Prie pirtelės seniau buvo ir pieno surinkimo punktas, kur dabar stovi dvi cementinės pakylos.
Kolūkiniais laikais kaimas priklausė „Ateities“ kolūkiui, Armalavičių klojimas buvo nacionalizuotas. Kai buvo vaikas, jai teko čia minti šieną. Per vieną klojimo galą mašinos su šienu įvažiuodavo, o pro kitą jau tuščios išvažiuodavo.
Nebeliko buvusios daržinės ir tvarto. Anksčiau čia įleisti gyventi žmonės tuos pastatus vietoj malkų sukūreno. Šią sodybą pirkusi iš jos paveldėtojų, senojo Armalavičiaus sūnų Algirdo ir, rodos, Vytauto. Visko nebepamenanti. Pasak jos, Intapai buvo mažas kaimelis su 4 ar 5 kiemais. Po melioracijos kaimas sunyko. Tik kitame lauko gale dar viena sodyba likusi.
Gražina sakė, kad jos pasakojime gali būti netikslumų. Mat pati nėra kilusi iš Intapų, bet jos gimtinė Keršuliškiuose, čia pat. To krašto apylinkių žmonės vieni kitus pažinojo ir gana artimai bendravo.
„Gal dvejus metus ieškojau sodybos kaime, prie kelio. Kai pradėjome dirbti iš tėvo paveldėtą žemę, Armalavičių kiemas iš ten buvo tolumoje matyti.
Sužinojusi, kad ta sodyba parduodama, nusipirkau pardavusi savo butą Kupiškyje. Sodybą pirkau sūnums Audriui ir Mariui. Bet susiklostė taip, kad jie įsikūrė kitur. Buvo pradėję čia namą remontuoti. Perdengė stogą, naują kaminą sumūrijo. Darbai nutrūko vienam sūnui išvykus dirbti ir gyventi į užsienį.
Čia įsikūrusi pradėjau ūkininkauti. Laikiau karvių bandą. Netikėtai susirgau, tapau neįgali. Dabar man labai padeda Socialinių paslaugų centro darbuotoja Asta. Ji išverda valgyti, kambarius sutvarko. Esu jai labai dėkinga.
Krosnį dar galiu pati pasikūrenti. Tik malkų jau reikia kitiems prinešti. Daug padeda kaimynai Rolandas ir Danutė. Džiaugiuosi, kai mane aplanko pažįstami.
Nuolat užsuka ir sūnus, pro šalį važiuodamas. Su kita savo atžala, gyvenančia svetur, pasikalbu telefonu. Vaikai turi savo rūpesčių, darbų. Nenoriu savo bėdų užkrauti ant jų pečių. Noriu pati viską daryti. Sunku, kai negali. Stengiuosi kuo daugiau judėti su vaikštyne.
Kai čia pradėjau kurtis, nemaniau, kad taip išeis. Dabar labai tikiuosi gauti socialinį būstą su patogumais Kupiškyje.
Ten turiu pažįstamų, buvusių klasės draugų. Nesijausčiau vieniša. Nenorėčiau keltis kitur, kur nieko nepažįstu“, – kalbėjo moteris.
Ji užaugo Keršuliškiuose, Valentinos ir Povilo Lungių šeimoje. Jos mama baltarusė buvo kilusi iš Vitebsko.
Į Lietuvą su dukra, kuri maža mirė, ir dviem sūnumis Aleksu (miręs) ir Valentinu iš pirmos santuokos atsikraustė po karo. Antroje santuokoje susilaukė trijų vaikų.
„Aš buvau iš tų vaikų vyriausia. Turiu du brolius. Vilius gyvena Vilniuje, o Algis – Panevėžyje. Baigusi Didžprūdėlių aštuonmetę mokyklą, toliau mokiausi Kupiškio vidurinėje.
Ją baigusi įstojau į tuometinę A. Domaševičiaus medicinos mokyklą Panevėžyje. Tapau medicinos sesele. Dirbau Kupiškio ligoninėje, poliklinikoje.
Vėliau ir vaikų lopšelyje-darželyje, vaistinėje ir kitur. Taigi labai norėčiau sugrįžti atgal į Kupiškį“, – kartojo Gražina.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydas Totoris ir Vidmantas Jankauskas rašo, kad vietovė žinoma nuo XVII a. antros pusės. Priklausė Palėvenės valdoms.
1691 metais Kupiškio bažnyčios krikšto metrikų knygoje minimi Jonas ir Kotryna Mačioniai iš Intapų kaimo.
1775 metais Intapuose minimas palivarkas, priklausęs bajorui Jonui Šalkauskiui. Vėliau jis atiteko Komarovskiams.
1843 metais Intapų kaimas su kitomis Palėvenės valdomis parduotas Vilniaus kunigams misionieriams.
Pirmi savininkai valakininkai po baudžiavos panaikinimo buvo Juozas Siaurys, Domas Karaliukas, Antanas Armalavičius.
Taip pat minimi mažažemiai Uršulė Kaupienė, Rapolas Valma, Povilas Alekna, Antanas Aukštikalnis, Ona Bražienė, Bronė Marcinkevičiūtė.
1903 metais kaime gyveno 48 žmonės, 1914 metais – 24.
1919–1950 metais Intapai priklausė Kupiškio valsčiaus Svidenių seniūnijai, o 1940–1954 metais apylinkei.
1918 metais kaime buvo 8 žemės savininkai: Juozapas Alešiūnas, Gabrielius Armalavičius, Julijona Armalavičienė, Antanas Aukštikalnis, Juozapas Marcinkevičius, Juozapas Karaliukas, Jeronimas Plėta, Rapolas Valma.
1923 metais buvo 10 ūkių ir 49 gyventojai.
Matininkas Vytautas Vitortas 1928 metais išskirstė Intapus į vienkiemius, 125,17 ha išdalyta į 13 sklypų.
Didžiausi buvo G. Armalavičiaus (29,81 ha) ir Prano Alešiūno (22,32 ha) ūkiai.
Nuo 1931 metų kaime veikė pieno nugriebimo punktas, aptarnavęs gana plačią apylinkę. (1934 metais iš dalies sudegė.)
1942 metais kaime gyveno Gabrieliaus Armalavičiaus, Antano Aukštikalnio, Rapolo Valmos, Broniaus Valmos, Prano Alešiūno, Juozo Alešiūno, Povilo Stuko, Kotrynos Karaliukienės, Juozo Karaliuko, Prano Karaliuko, Jeronimo Plėtos, Liongino Totorio šeimos. Iš viso kaime tada buvo 50 žmonių.
1948 metais į Sibirą ištremta Gabrieliaus Armalavičiaus šeima.
1959 metais kaime buvo Prano Alešiūno, Povilo Stuko, Povilo Valmos, Emilijos Valmienės, Juozo Karaliuko, Prano Karaliuko, Veronikos Alešiūnienės, Vlado Ruginio, Kotrynos Karaliukienės, Petro Kaupo, Jeronimo Plėtos šeimos. Iš viso 36 gyventojai.
1949–1991 metais kaimas priklausė „Ateities“ kolūkiui. XX a. 8 dešimtmetyje vykstant melioracijai kaimas ėmė nykti.
1992 metais buvo 3 ūkiai, 5 gyventojai.
1998 metais – 3 ūkiai, 4 gyventojai.
1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Lunka (bala), Lieknas, Slanys (pievos), Raudonkalnis (kapčius).