PATOGU (NE)DIRBTI

Vilė Leščinskienė,
žurnalistė

Jau greitai bus metai, kai švietimo sistemoje įsikaraliavo nuotolinis mokymas. Tuometinė naujovė neapsiėjo be įvairiausių incidentų, kurie ne tik atskleidė mokymosi namuose spragas, bet ir davė gyvenimiškų pamokų.

Mokiniai jau įsisąmonino, kad virtuali pamoka yra vieša vieta, kurioje negalima keiktis ar demonstruoti nepadorius gestus, o melu, kad nuotolinėse pamokose visą savaitę nedalyvauta dėl dingusio interneto, mokytojai jau seniai nebetiki.

Taip pat dauguma tėvų, iki tol atsainiai žiūrėjusių į savo atžalų mokymąsi, suprato, kad vaikų nedalyvavimas nuotolinėse pamokose yra tolygu jų nepriežiūrai ir kad nuo šiol didesnė atsakomybės dalis krenta ne ant mokytojų, bet ant jų pačių.

Mokytojai irgi išjudinti iš komforto zonos – daugumai vyresnės kartos atstovų persilaužti buvo gana sunku, bet tie, kurie stengėsi, įrodė, kad viskas įmanoma ir amžius nėra kliūtis išmokti dirbti kompiuteriu.

Atsiradus naujai mokymo(si) formai, mokytojai, iš pradžių buvo išsigandę ir susikaustę, vėliau surado ir nuotolinio darbo privalumus. Antai neseniai viešu kritikos objektu internete tapo sostinės mokytoja, vedusi pamokas mokiniams iš… Maldyvų. Galbūt viso to niekas nebūtų ir sužinojęs, jei ji nebūtų pasidžiaugusi savo kelionės nuotraukomis socialiniame tinkle. Ant jaunos mokytojos tulžį liejo pasipiktinę tėvai, pedagogai ir visi kiti, nepatenkinti tokiu poelgiu.

Šis kilęs erzelis padeda suvokti tik vieną dalyką. Reikia keisti išgverusį požiūrį į mokytojus ir jų darbą. Tėvams neturėtų būti jokio skirtumo, iš kokio pasaulio krašto mokytojas šiandien dirba. Jei jis pareigingai atlieka savo darbą, neveda pamokos su maudymosi kostiumėliu, su vyno taure rankoje ar cigaru dantyse, kodėl tai turėtų kam nors kliūti?

Kaip tik, sakyčiau, reikėtų pasidžiaugti, kad mokytojai vaduojasi iš konservatyvių nuostatų apie juos, – tai vis dėlto kelia pedagoginio darbo prestižą. O iš kokių pinigų keliauja tie mokytojai, čia tik jų asmeninis reikalas.

Dažnai tenka girdėti tėvus, sakančius, kad dabartinis laikotarpis mokytojams patogus nedirbti. Su šiuo teiginiu visiškai nesutikčiau. Labiau sakyčiau – kaip kam. Viena, anonime išlikti panorusi mokytoja, kartą yra atvirai papasakojusi, kas dabar dedasi pedagoginėje virtuvėje.

Kol vieni mokytojai skrupulingai rengia mokiniams užduotis iki išnaktų ir skundžiasi suprastėjusia rega, kiti virtualioje erdvėje pasirodo kaip jauni mėnuliai.

Vaikai patenkinti, nes mokytis reikia mažiau, tyliai džiaugiasi, mokytojai irgi tą pačią algą gauna kaip dirbdami. Kodėl egzistuoja tokia nelygybė, paklausta mokytoja atsakė, kad tai turbūt daug ką lemia vadovo suteiktos privilegijos.

Senas geras posakis – kas nedirba, tas neklysta.

Autorės nuotrauka