Sausio 13-osios trisdešimtmečiui
Jau prabėgo trisdešimt metų nuo šios įsimintinos datos, daug kas ir prisimiršo, gal ir nepavyks čia sklandžiai išdėstyti savo atsiminimų, bet pabandysiu. Dėkoju likimui, kad teko patirti Atgimimą, stovėti „Baltijos kelyje“, sulaukti Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo.
Apie Sausio 13-osios įvykius iš anksto beveik nieko nežinojau, kadangi televizorius buvo sugedęs ir naują nusipirkau tik įvykių išvakarėse. Naują televizorių padėjo parsigabenti sodo kaimynas, pas kurį nuvažiavome į Fabijoniškes atšvęsti jo gimtadienio ir kartu „aplaistyti“ mano pirkinio. Vakare sodo kaimynui paskambino jo giminaitis ir papasakojo, kas vyksta prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kad iš ryto Vytautas Landsbergis per radiją ir televiziją pakvietė Lietuvos žmones ateiti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų paremti savo valdžios. Sodo kaimynas liko namie, pradėjo intensyviai ieškoti savo vaikų, o mes su žmona, jau nepamenu kaip ir kodėl, atsidūrėme ant Ukmergės gatvės, gal manėme, kad taip greičiau pasieksime Aukščiausiosios Tarybos rūmus.
Mus pasivijo pilnas žmonių autobusas, kuris iš Ukmergės važiavo prie rūmų. Mums net nestabdant, vairuotojas sustojo, mes įlipome ir visi nuvykome prie minėto pastato. Prie rūmų buvo pilna aikštė žmonių, pilnos visos aplinkinės gatvės vilniečių ir atvykusių tautiečių iš Lietuvos rajonų. Ten išgirdome, kad į Vilniaus Šiaurės karinį miestelį tą pačią dieną atvažiavo didelė karinių mašinų ir šarvuočių kolona, Vilniaus oro uoste nusileido TSRS armijos lėktuvas su Pskovo divizijos desantininkais, o iš Maskvos atskrido KGB specialios paskirties grupė „Alfa“.
Mano žmona sirguliavo, jautė, kad turi temperatūros, todėl paprašiau jos važiuoti namo, o aš sakiau – liksiu, tačiau ji nesutiko manęs palikti. Pradėjau ieškoti jai šiltos patalpos ir suradęs tokią užeigą pusrūsyje už M. Mažvydo bibliotekos, kurioje visus atėjusius vaišino karšta arbata, ją tenai palikau, prižadėjęs nuolat ją aplankyti ir informuoti apie padėtį prie rūmų.
Aikštėje visi skandavo „Lietuva“, dainavo lietuviškas dainas. Buvo prašoma daliai vilniečių vykti prie televizijos bokšto, prie Radijo ir televizijos komiteto rūmų Konarskio gatvėje. Apie 22 val. iš Šiaurės karinio miestelio Žirmūnų g. tankų ir šarvuočių kolona pajudėjo miesto centro link. Kai eidavau aplankyti žmonos, matydavau kiemuose slampinėjančias grupeles su raudonais raiščiais, kaip vėliau išsiaiškinau, tai buvo „Jedinstvos“ darbininkų draugovių žmonės, kuriems buvo duotas nurodymas pasirengti svarbiems įvykiams.
Po vidurnakčio tankai, šarvuočiai ir kariškiai pravažiavo pro Aukščiausiosios Tarybos rūmus link Radijo ir televizijos komiteto pastato. Taip pat tuo pačiu metu buvo šturmuojamas ir televizijos bokštas. Per šią kruviną akciją žuvo 13 civilių gyventojų, buvo sužaloti ir kai kurie užsienio televizijos kompanijų darbuotojai. Laukta Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmo. Prieš grįžtant karinei technikai nuo Radijo ir televizijos komiteto rūmų aš nuėjau pas žmoną į šiltąjį pusrūsį informuoti jos apie padėtį, tenai ją radau besišnekučiuojančią su mūsų namo laiptinės kaimynais Vytautu ir Janina Čepais, tai prie rūmų grįžome jau keturiese, kur ir išbuvome iki ryto.
Grįždama TSRS karinė technika tik stabtelėjo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, žmonės puolė bėgti link tankų, tačiau per garsiakalbį iš rūmų buvo perspėti, kad nepultų prie tankų ir neprovokuotų kariškių. Mums liepta pasitraukti nuo rūmų pastato, kad per šturmą krisdami stiklai nesužalotų, bet niekas nesitraukė, o tik dar labiau prisispaudė prie pastato, ir mes buvome taip prispausti prie sienos, kad negalėjome kurį laiką net pajudėti.
Paryčiais grįždami į namus su kaimynu sutarėme, kad truputį pailsėję vėl grįšime prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Ryte du kariniai šarvuočiai, važinėdami po miestą, per garsiakalbius pranešinėjo, kad nuo sausio 13 d. Vilniuje įvesta komendanto valanda, Vilniaus kariniu komendantu paskirtas Vilniaus karinės įgulos viršininkas Vladimiras Uschopčikas. Buvo liepiama nevaikščioti po miestą, tačiau kol mes su kaimynu ėjome iki Aukščiausiosios Tarybos rūmų, mūsų niekas nestabdė.
Prie rūmų jau buvo statomos barikados, vežami statybiniai gelžbetonio blokai, dirbo kranai, transportas, buvo ruošiamasi gintis, jeigu priešas pultų. Iš ryto pradėjo veikti kolaborantų radijo stotis, o iš sovietinės armijos užgrobtų ir nusiaubtų Lietuvos radijo ir televizijos rūmų savo laidas pradėjo visuomenės praminta „Kaspervizija“, vadovaujama E. Kasperavičiaus. Aš buvau nusivylęs savo nauju televizoriumi, kurį, kaip jau minėjau, buvau nusipirkęs šių įvykių išvakarėse, kadangi veikė tik vienas kanalas, ir tas jau buvo nebe mūsų. Tačiau tokia padėtis buvo laikina. Netrukus išgirdome Lietuvos televizijos transliacijas iš Kauno.
Po Sausio 13-osios įvykių, pasibaigus darbo dienai, vakarais dažnai apsilankydavau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur buvo kuriami laužai, sutikdavau nemažai savo pažįstamų, bendraminčių, su kuriais būdavo įdomu padiskutuoti apie laisvos Lietuvos atkuriamąjį laikotarpį.
Antanas GALVANAUSKAS
Jurgos Banionienės asociatyvi nuotrauka
