Abejutai – Alizavos seniūnijos ir parapijos kaimas, nutolęs pusantro kilometro į šiaurę nuo Alizavos, Pyvesos kairiajame krante. Kaimynystėje yra Girsteikių, Gliaudelių, Juodinių, Kuokiškio, Pilviškių kaimai. 2003 metais Abejutuose buvo 7 sodybos ir 13 gyventojų.
Seniūnijos duomenimis, šiandien čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 8 žmonės.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Gyvenimas audimo raštuose
Vlada Varanauskaitė (viduryje) su krikštadukte Gražina Kigaite ir jos dukra Rugile. Gražina laiko tautinį kostiumą, kurį iš Vlados išaustos medžiagos pasiuvo jos mama.
Su Abejutų kaimo žmonėmis kalbėjomės nuotoliniu būdu. Karantinas koreguoja bendravimą. Pavyko susisiekti tik su keliais pašnekovais. Pasikalbėti sutiko Vlada Varanauskaitė ir Gražina Kigaitė, o Virgilijus Kigas leido nufotografuoti sodybą. Tik tas fotografavimas šį kartą irgi buvo varganas.
Prabėgom lauke, per atstumą, automobiliui galynėjantis su sniegu. Antra vertus, vėl teko pamatyti pastaraisiais metais jau retą vaizdą – užsnigtus laukus ir pusnyse paskendusius kaimo trobesius.
Abejutuose gimusi ir užaugusi V. Varanauskaitė papasakojo, kad jos tėvų, Viktoro ir Onos Varanauskų, sodyba iš pradžių buvo toliau nuo dabartinės vietos, labiau į Strošiūnų pusę. Abejutai buvo didelis kaimas. Šiuo metu likusios tik kelios sodybėlės. Beveik visose gyvena po vieną žmogų. Į vieną sodybą žmonės atvažiuoja tik vasaroti.
Vlados Varanauskaitės tėvas Viktoras šį namą pastatė daugiau nei prieš aštuoniasdešimt metų.
„Naują gryčią tėvai pasistatė apie 1937–1938 metus, kai kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius. Ji pastatyta ant tėvams priklausiusios šioje vietoje žemės. Užaugau su broliu Jonu. Jis gyvena Kaune, yra baigęs Belvederio žemės ūkio technikumą. Po privalomos karinės tarnybos įsidarbino Kaune „Litekso“ įmonėje, gaminančioje vilnos produkciją. Ten dirbo visą laiką iki pensijos. Su šeima brolis dažnai lankydavosi ir lankosi tėviškėje. Jo sūnūs Mindaugas ir Vaidotas mokykliniais metais čia praleisdavo vasaros atostogas. Atvažiuoja jie ir dabar. Antai Mindaugas per Vėlines su savo vaikais čia buvo, kapus senelių ir prosenelių Alizavos kapinėse aplankė.
Aš mokslo esu ragavusi nedaug. Netraukė manęs tai. Kolūkio laikais visą laiką dirbau laukininkystės brigadoje. Reikėdavo rišti rugius, rauti linus, ravėti, rinkti akmenis. Kartais tekdavo pavaduoti dirbančius fermose. Sunku buvo, nes ir savo ūkį turėdavai apeiti. Laikydavau dvi karves, avių. Dabar tik kelios vištos kudakuoja dėl kaimiško kvapo“, – pasakojo V. Varanauskaitė.
Ji prisiminė, kad gegužinės pamaldos („mojavos“) Abejutuose vykdavo pas tėvo brolį Joną Jakštą. Jie buvo tikri broliai, nors pavardės skirtingos.
O susiklostė tokia situacija dėl to, kad Jonas gimė tėvams nespėjus susituokti, ir jam buvo suteikta motinos pavardė. Vėliau niekas tos pavardės nebepakeitė.
Kartais maldininkai susirinkdavo ir jos tėvų namuose. Čia po gegužinių pamaldų jaunimas dažnai pasilikdavo pasišokti, pavakaroti.
„Puikus giedotojas buvo Leonas Bratėnas. Nuo jo neatsiliko ir mano mama Ona. Juos kviesdavo giedoti ir laidotuvėse“, – pridūrė Vlada.
Iš karo metų ji prisimena tik tai, kad visa jų šeima sėdėjo apkasuose, kai vyko susišaudymas. Viskas jiems baigėsi laimingai. Pokario metais iš jų aplinkos į Sibirą buvo ištremta Glemžų šeima.
Paklausta apie pomėgius, Vlada papasakojo, kad eidavo šeimininkėms padėti ruošiant valgius visokiems baliams, vestuvėms. Visgi pats mėgstamiausias jos užsiėmimas buvo audimas. Austi ją išmokė teta Kazimira Bratėnienė (Varanauskaitė).
Audinių paroda po atviru dangumi per karantiną.
„Mano apaustas visas kaimas. Alizavoje buvo surengta ir audinių paroda. Moku austi rinktiniais raštais, bet daugiausia audžiau aštuonnyčius. Daug išdalinau lovatiesių (kapų), rankšluosčių. Buvo tradicija rankšluosčius dovanoti per vestuves. Kai mama mirė, tai jais apdalinau ir duobkasius. Tokia tradicija daug metų irgi egzistavo. Esu išaudusi medžiagą tautiniams drabužiams. Pusseserė Elena Aldona Kigienė (Bratėnaitė) iš jos pasiuvo tautinius kostiumus ir man, ir dar penkioms draugėms. Kai Alizavoje lankėsi vyskupas, aš ir mano brolis buvome apsivilkę tautiniais drabužiais“, – apie savo amatą ir išskirtinius įvykius pasakojo moteris.
Šiomis staklėmis Vlada Varanauskaitė audė ne vieną dešimtmetį.
Šiuo metu Vlada jau nebeaudžia. Jos senovinės staklės išneštos į klėtį. Moteris nesiskundė dabartiniu gyvenimu. Sakė, kad iš kaimo niekada nenorėjusi niekur kitur kraustytis. Jai čia gera. Sūnėnas Virgilijus vasarą žolę apie namus nupjauna. Pati dar gali vandens atsinešti iš šulinio. Jei prireikia pagalbos, padeda ir dukterėčia Gražina. Kiekvieną savaitę į kaimą užsuka automobilinė parduotuvė.
Kur praminti takeliai
Gražina Kigaitė pasidžiaugė, kad Abejutuose tebėra jos senelių namai. Šiuo metu ten gyvena brolis Virgilijus. Toje sodyboje gyveno ir jos tėvai. Ten užaugo ir ji. Todėl ši vieta traukia kaskart sugrįžti.
„Mano senelis Leonas Bratėnas čia namus pasistatė 1938 metais. Kai ėjo melioracija, jis nesutiko išsikelti iš Abejutų. Taip ir išliko ši sodyba. Daug kitų šio kaimo sodybų jau nušluota nuo žemės paviršiaus. Prieš kelis dešimtmečius dar buvo galima iš likusių sodo medžių, trobesių pamatų atsekti, kur kas gyveno. Buvę gyventojai išmirė, jų palikuonys patraukė į miestus, dalis žmonių persikėlė į Alizavą. Šiandien ten, kur būta sodybų, ariami laukai.
Bobutė Kazimira Bratėnienė visą gyvenimą turėjo Karolinos vardą. Tik tvarkant po jos mirties dokumentus paaiškėjo, kad tikrasis jos vardas Kazimira.
Seneliai užaugino du vaikus, dukrą, mano mamą Eleną Aldoną, ir sūnų Leoną. Sūnus išvyko mokytis į Žemaitiją, į Viekšnių profesinę mokyklą, ir sukūręs šeimą pasiliko tame krašte. Miręs.
Mano mama privačiai Šepetoje išmoko siuvėjos amato. Siuvo paltus, kelnes, viską. Buvo plačiai žinoma siuvėja. Tekdavo ir man padėti siūles apmėtyti. Vėliau ji dirbo laiškininke. Mamos jau irgi nebėra tarp gyvųjų, kaip ir tėvo“, – pasakojo Gražina.
Ji užaugo su dviem broliais Virgilijumi ir Gintaru (miręs). Broliai gimę Latvijoje. Mat jos tėvas Jonas Kigas, kilęs nuo Akmenės, buvo elektrikas ir tiesė aukštos elektros įtampos linijas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. Kurį laiką šeima keliaudavo kartu iš vienos vietos į kitą paskui jį. Tik susilaukę dviejų vaikų grįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas senelius Abejutuose.
Pasak Gražinos, į kaimą niekada neužsukdavo jokie maršrutiniai autobusai. Čia buvo varganas kaimo keliukas. Vėliau tik jį pagerino. Į mokyklą Alizavoje šio kaimo vaikai traukdavo per laukus pramintais takeliais. Netoli kapų per Pyvesos upelį buvo lieptas. Pieną kaimo žmonės nešdavo į Kalnagalių surinkimo punktą.
Baigusi Alizavos vidurinę mokyklą Gražina studijavo tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Tapo rusų kalbos mokytoja. Vėliau persikvalifikavo į prancūzų kalbos mokytoją, bet ir ši kalba rajone tapo nepopuliari. Tad teko įgyti socialinės pedagogės kvalifikaciją.
Baigusi studijas iš pradžių Gražina atidirbo privalomus penkerius metus Maksvyčių pagrindinėje mokykloje, o 1993 metais įsidarbino tuometinėje Alizavos vidurinėje mokykloje. „Čia pasiūlė man visą prancūzų kalbos mokytojos krūvį ir sutikau. Savas kraštas traukė sugrįžti“, – teigė ji.
Gal šimto metų Abejutų praeitį menančios spintos.
Paklausta, kodėl nesirinko siuvėjos amato, Gražina paaiškino, kad siuvimas jos netraukė. Be to, vaikystėje buvo prisiuvusi pirštą. Antai jos dukra Rugilė, matyt, iš savo babos bus paveldėjusi šį potraukį. Ji domisi siuvimu. Kai ką sau pasisiuva. Gražinos brolis Virgilijus dirba vienoje Kupiškio medienos įmonėje.
„Kol bus bent vienas Abejutuose gyvenantis žmogus, tol šis kaimas gyvuos. Žinoma, jo perspektyvos šiandien išlikti labai menkos. Nebėra jaunų žmonių, norinčių čia gyventi“, – išsakė savo nuomonę Gražina.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad kaimo vardas, spėjama, kilęs iš asmenvardžio Abejutas (žmogus, kuris visą laiką abejoja). Išties Zasinyčių dvaro dokumentuose 1665 metais randama valstiečio Jono Abejuto (Jana Obejiutasa) pavardė. Kaimas pirmą kartą paminėtas 1690 metais. Tai buvo Zasinyčių dvaro valda, iki XX a. pradžios priklausiusi Pandėlio parapijai.
Kaimas yra pažymėtas 1812 metų Pandėlio parapijos topografiniame žemėlapyje.
1820 metais čia buvo 7 dūmai (ūkiai) ir 68 gyventojai. 1861–1915 metais Abejutai priklausė Čypėnų valsčiaus Grincagalės seniūnijai.
Buvusi Leono Bratėno sodyba, kurioje šiuo metu gyvena jo anūkas.
1865 metais šis kaimas atidalytas nuo Zasinyčių dvaro savininko Ignoto Koscialkovskio valdomo Juodinių palivarko.
1876 metais buvo parengtas Abejutų geodezinis aprašymas. Pagal jį kaimą sudarė dvi dalys – kaimo žemė ir Šerniškių miško servitutas.
1935 metais matininkas Teodoras Lipkinas išmatavo kaimą ir išskirstė jį į vienkiemius 23 savininkams: Onai Dovydienei, Marijonai Gabrėnaitei, Napoleonui ir Anastazijai Glemžoms, Vladislavai Glemžaitei, Alfonsui Inčiūrai, Onai Jasinskienei, Jonui Jakštui, Petrui Kukeniui, Valerijai Kaluinienei-Bratėnienei, Apolinarui ir Petrui Kaluinoms, Jonui Kaluinai, Antanui ir Paulinai Mikėnams, Juozapui Mikėnui, Marijonai ir Antanui Misiūnams, Kazimierai ir Veronikai Misiūnaitėms, Lionginui Pučėtai, Povilui ir Onai Švelniams, Elžbietai Špirkienei, Petrui Varanauskui, Kazimierui Varanauskui, Marijonai Varanauskienei, Alfonsui Varanauskui, Karolinai Varanauskaitei, Viktorui Varanauskui, Jonui Šoblickui. Bendrai nuosavybei paliktas žvyrynas.
1942 metais kaime buvo 19 sodybų ir 98 gyventojai.
Pasak Vlados Varanauskaitės, šis šulinys – vienas seniausių Abejutuose.
Autorės nuotraukos
Po karo kaimas priklausė „Naujo gyvenimo“, vėliau Alizavos kolūkiams.
1959 metais čia gyveno 22 šeimos (Viktoro Varanausko, Jono Jokšto, Juozo Mikėno, Alės Pučėtienės, Onos Davidonienės, Antano Misiūno, Broniaus Špirkos, Bronės Varanauskienės, Alfonso Burbulo, Kazio Vaitiekūno, Alfonso Inčiūros, Juozo Muralio, Albino Gabrėno, Alfonso Švelnio, Povilo Bratėno, Apolinaro Kaluinos, Jono Mikėno, Vlado Mikėno, Vytauto Žaliausko, Akvilės Pučėtienės, Petro Kukenio, Leono Bratėno), iš viso 80 gyventojų.
1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Brastelinio, Galinio, Padaginio, Pakryžinio, Šermukšnėlio rėžiai, Išdago ganykla, ariamosios žemės plotai: Kapeliai, Plintauka, Šerniškis (buvęs miškas), buvęs žvyrynas Vilkaduobė, Žilvyčupio upelis, Balelė (anksčiau vadinta Kiškialaukiu), Paversmio dumblynė su šaltiniais.
