NOTIGALĖS TRAGEDIJA – GYVA ŠIRDIES ŽAIZDA

Gruodžio 12 dieną buvo lygiai 74 metai, kai išduoti Notigalėje žuvo 12 Lietuvos partizanų.

Rokiškėnas Povilas Stumbrys, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Vokietijoje, jau seniai tyrinėja Notigalės partizanų istoriją ir brandina mintį, kad šiame unikaliame gamtos kampelyje reikėtų pastatyti žuvusių laisvės kovotojų atminimą įamžinantį apžvalgos bokštą „Laisvė, kova, meilė“. Taip pat jis visą po kruopelytę surinktą informaciją apie šiose apylinkėse žuvusius partizanus nori sudėti į rašomą knygą „Atodangos Notigalės tragedijų“.

Šias idėjas P. Stumbrys nori atskleisti ir Kupiškio krašto žmonėms. Mat kupiškėnai irgi buvo susiję su Pandėlio apylinkių partizaniniu judėjimu ir tikrai galėtų jam suteikti informacijos, kurios stinga.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Šeimos istorijos įkvėptas

Šiuo metu P. Stumbrys vienoje Vokietijos firmoje eina svarbias pareigas, bet tai jam netrukdo laisvalaikiu toliau tęsti pradėtų gimtojo krašto istorijos tyrinėjimų.

„Užaugau šalia Notigalės pelkės, Degenių kaime. Šalio šio kaimo yra Salagalio kaimas, kur vien Stumbrių šeimos gyveno. Šį kaimą anksčiau dėl to net Stumbryne vadino. Notigalės ežere plaukti išmokau. Ten mėgdavau žvejoti, spanguoliauti.

Aš nesu istorikas profesionalas. Tai mano hobis. Artimųjų, giminės praeitis paskatino domėtis istorija. Notigalės pelkėje žuvusius partizanus pažinojo mano tėvelis, irgi Povilas. Dar anksčiau jis buvo mane nuvedęs ir parodęs tą vietą, kur būta partizanų žeminės. Jo artima giminaitė Vanda Stumbrytė draugavo su vienu iš partizanų. Teta yra sakiusi, kad „mūsų meilės atgulė ant Pandėlio grindinio“, nes žuvo daug jaunų šeimas kurti ketinusių ir sukūrusių vietos vyrų. Tėvelis sovietiniais metais vengė išsamiai pasakoti tuos tragiškus įvykius. Tik Lietuvai išlaisvėjus ir tapus NATO nare jis labiau atsivėrė. Gaila, kad tas laikas nebeilgai truko, tėvelis mirė. Kasdien vis mažiau lieka to meto liudininkų. Visi mano pašnekovai buvo 80–90 metų. Kas, jei ne mes, šia istorija pasidomės, perduos savo vaikams ir anūkams“, – kalbėjo pašnekovas ir vylėsi, kad dar yra gyvų žmonių, kurie patys, būdami paaugliai, prisimena tuos įvykius arba apie Notigalės partizanų žūtį yra girdėję iš tėvų.

Kad iš karto žūtų 12 partizanų, tikrai buvo išskirtinė to meto tragedija.

P. Stumbrys daug laiko yra praleidęs Ypatingajame Lietuvos archyve, sklaidydamas KGB bylas, įrašus. Pasak jo, daug tų įrašų saugumiečiai spėjo sunaikinti, bet gretinant rastus duomenis, liudytojų pasakojimus ir faktus pamažu iškyla vientisas buvusių įvykių vaizdas. Žinoma, dar yra spragų, kurias, padedant to meto liudininkams, gal pavyks užpildyti.

Apie Notigalės partizanų tragediją

Istorijos šaltiniuose pateiktais duomenimis, 1946 m. rudenį Notigalės pelkių saloje buvo įrengtas Vytauto apygardos Algirdo kuopos Šarūno rinktinės „Bermono pulko“, sudaryto iš Pandėlio apylinkių vyrų, bunkeris.

1946 metų gruodžio pradžioje MVD Rokiškio aps. skyrius sistemingai gaudavo iš agento Paukštelio pranešimus, kad Pandėlio vlsč. pelkėtame Notigalės miške, bunkeryje, slepiasi partizanai. 1946 m. gruodžio 12 d., remiantis jau žinomais duomenimis ir MGB agentui parodžius, bunkerį apsupo gausios reguliariosios kariuomenės daliniai ir Kupiškio bei Rokiškio vietos skrebų rinktinės. Kautynėse Notigalės pelkėje įrengtoje slėptuvėje-bunkeryje ir aplinkoje, Pandėlio vlsč., dabar Kupiškio r., žuvo šie partizanai: Jonas Šiupinys-Bermontas, Kovotojas – partizanų kuopos vadas; Juozas Mikėnas-Žvirblis – būrio vadas; Feliksas Blažys-Meškiukas; Ignotas Blažys-Batiuška; Jonas Bronislovas Kaunietis-Joniukas; Bronislovas Naujikas-Žiogelis; Julius Puluikis-Auksaburnis; Jonas Viduolis-Meška; Juozas Zoluba-Šturka, Vladas Žalkauskas-Astras; Petras Kaunietis-Ąžuolas; Stefan’as Hofmann’as-Jumba. Trims partizanams pavyko išsiveržti iš apsupties žiedų. Tai Antanas Šiupinis-Rickus, Petras Čižiūnas-Dėdė, Balys Jasiūnas-Lokys.
Priešai partizanų kūnus nuvežė ir numetė prie Panemunėlio mokyklos. Vėliau pervežė į Pandėlį ir sumetė miestelyje ant grindinio netoli šventoriaus. Prieš Kalėdas stribai žuvusiųjų palaikus sukapojo ir sumetė į tris šulinius prie miestelio malūno.

1989 m. LPKTS Rokiškio skyriaus pirmininko Algimanto Jankausko, šaulių vado Vytauto Strumskio ir mokytojos istorikės Teresės Taškūnienės-Gailiūnienės iniciatyva prasidėjo žuvusių partizanų palaikų paieška. Apklausus partizanų ryšininkes, žuvusių partizanų artimuosius, šulinius atkasė, ištraukę į juos sumestus akmenis ir gelžgalius, surado 14 sukapotų partizanų palaikus.

1989 m. liepos 16 d. partizanų palaikai iškilmingai palaidoti Pandėlio kapinėse.

2019 m. spalio 28 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos penktosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje nutarta suteikti apsaugą Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vietai, Kupiškio r., Skapiškio sen., Salagalio k. Nustatytos objekto vertingosios savybės, apibrėžtos teritorijos ribos, statusas – registrinis, objekto reikšmingumo lygmuo – nacionalinis.

Kas išdavė?

Pasak P. Stumbrio, agentas Paukštelis yra daug negero pridaręs Rokiškio krašte, bet remiantis rašytiniais šaltiniais dar nėra įrodyta, kad dėl 12 partizanų žūties Notigalėje būtų kaltas jis. Dalis agentūrinių bylų yra sunaikintos, vietomis duomenys peiliuku išpjaustyti, kitos agentų bylos tebėra įslaptintos.

„Iš amžininkų liudijimų turiu informacijos, kad tas mokytojas Povilas Jakubka teikė informaciją apie partizanus, bet pats jis niekada nėra buvęs Notigalės pelkės bunkeryje, todėl kiti amžininkai prisimena, kad atėjus kariuomenei apsupti bunkerį apie vietovę duomenis teikė civiliais drabužiais apsivilkęs išdavikas. Ta pelkė užima apie 800 hektarų plotą. Reikia labai tiksliai žinoti, kad galėtum kariškius ir čekistus ten nuvesti. Visai pelkei apsupti būtų reikėję visos divizijos. Tiek karinių pajėgų tuo metu Rokiškio krašte nebuvo.

Kai kurie pačių partizanų nuogąstavimai, liudijimai, apie kuriuos papasakojo jų artimieji, leidžia įtarti, kad išdavė kitas žmogus. Partizanas Juozas Mikėnas-Žvirblis, grupės vadas, kaip paliudijo ryšininkė Vesalė, yra saviškiams užsiminęs, kad jis nepasitiki naujoku. Koks naujokas, neįvardyta. Kai viename vienkiemyje, dieną prieš mūšį, visi partizanai nuėjo į pirtį, naujokas išsiprašė išleidžiamas į kaimą sakydamas, kad turi svarbių reikalų. Partizanas Juozas Zoluba-Šturka, suimtas Kavolių kaime, 1946 metų gruodžio 4 dieną po tardymo Rokiškyje vežamas traukiniu į Panevėžį pabėgo iš vagono su draugu ir įsijungė į būrį. Tą nelemtą gruodžio naktį tarp žuvusių to draugo nerasta. Galbūt jis ir buvo tas agentas – išdavikas, tam faktui išsiaiškinti dar reikės daug tyrimų laiko.

Mano tėvelio teigimu, partizanai buvo sutarę po dviejų dienų palikti bunkerį Notigalėje ir peržiemoti išsiskirstę mažomis grupelėmis, deja, nespėjo.

Vis dėlto tikiu, kad tiesa visada nugali, tik kartais jos tenka laukti ilgai, kad agentų bylos amžinai neliks įslaptintos“, – vylėsi pašnekovas.

Prašo atsiliepti ką nors žinančius

Taip manyti padeda ir P. Stumbrio patirtis tyrinėjant šią istoriją. Jam pavyko Austrijoje, bendradarbiaujant su vienu tos šalies istoriku, surasti austrų (vokiečių) lakūno Stefan’o Hofmann’o-Jumbos (jo lėktuvas buvo numuštas netoli Sankt Peterburgo, tuometinio Leningrado, kur pateko į nelaisvę) giminaitį Reinchard Lentsch Mönchhof mieste.

Su juo jau buvo šį pavasarį sutarta pasimatyti Lietuvoje, bet sukliudė prasidėjusi pandemija. Kai situacija pasikeis, manąs, kad šis žmogus atvyks aplankyti giminaičio kapo.

Kokie giminystės ryšiai sieja šį žmogų su žuvusiu lakūnu, tiksliai kol kas pasakyti negalįs. Stefanas Hofmanas turėjo žmoną ir dukrą.

P. Stumbrys papasakojo, kad jam pavyko surasti ir pasikalbėti su Klaipėdoje gyvenančia Vida Žalkauskaite-Šarkauskiene, partizano Vlado Žalkausko-Astro dukterimi. Jos kontaktus davė buvusi bendraklasė.

„Kai „Gimtojo Rokiškio“ laikraštyje pasirodė straipsnis ir buvo paviešintas mano prašymas su kontaktais atsiliepti visus, kurie kažką žino apie Notigalės partizanų tragediją, ir ačiū, sulaukiau atgarsio. Tikiuosi, kad ir kupiškėnai atsilieps.

Man reikia informacijos apie Bronių Adamonį-Uosį iš Moškėnų kaimo Rokiškio valsčiaus ir apie Petrą Čižiūną-Dėdę, Petrą Kaunietį-Ąžuolą. Prašyčiau, jei kas turi, jų nuotraukų ir papasakoti prisiminimus.
Kol kas turiu tik 7 nuotraukas žuvusių Notigalėje partizanų. Neturiu brolių Felikso ir Igno Blažių, Antano ir Jono Šiupinių, Petro Kauniečio nuotraukų. Jei giminės neturi, tai gali tų žmonių nuotraukų turėti giminaičiai, kaimynai, bendraklasiai“, – yra įsitikinęs istorijos tyrinėtojas.

Trys tikslai

P. Stumbrys pabrėžė, kad turi įgyvendinti tris užsibrėžtus tikslus. Pirmas – įrengti naują atminimo lentą su patikslintais duomenimis ant antkapinio paminklo Pandėlio kapinėse palaidotiems Notigalės partizanams. Dėl to jau informavo Rokiškio rajono savivaldybę, o ši kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Tam pritarta atlikus papildomą istorinį archyvinį tyrimą. Tyrimo metu išsiaiškinta, kad antkapinio paminklo atminimo lentoje įamžintas partizanas Balys Jasiūnas-Lokys iš mūšio Notigalės pelkėse sugebėjo pasitraukti ir žuvo 1947 m. sausio 9 d. Rokiškio aps. Skapiškio vlsč. Stukonių k. įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais Petru Čižiūnu-Dėde ir Antanu Šiupiniu-Rickumi. Bronius Adamonis-Uosis žuvo kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis, Julius Puluikis- Auksaburnis, paminėtas kaip du skirtingi žmonės, tačiau neįrašytas Petras Kaunietis- Ąžuolas, o likę – vienas yra nežinia kur ir kada žuvęs bei kitas neišaiškintas partizanas. Iš šulinio Pandėlyje iškelti keturiolikos asmenų palaikai nebuvo tiksliai identifikuoti. Pasak P. Stumbrio, atminimo lentoje ir reikia surašyti patikslintus duomenis. Jei paaiškės, kas jie, tuomet vėl tą atminimo lentelę bus galima pakeisti. Svarbu informuoti, kaip yra iš tiesų, ir toliau ieškoti atsakymų, kad neliktų baltų istorijos dėmių.
Antras tikslas – išleisti knygelę „Atodangos Notigalės tragedijų“. Tai nelengvas uždavinys. Gal tai bus garsinė knyga, gal ją vėliau pavyks išspausdinti. Kol kas dar ši istorija neužbaigta.

Trečias noras – pastatyti partizanų atminimą įamžinantį apžvalgos bokštą „Laisvė, kova, meilė“ Notigalėje.

Pasak P. Stumbrio, ši idėja gimė per giminių ir bendraminčių suėjimą Degenių kaime. Šiame kaime užaugęs Arvydas Šarka, šiandien dirbantis Nacionalinėje žemės tarnyboje, pasisiūlė dovanoti tam reikalingą savo žemės sklypą, turimą prie Notigalės, sumanymui pritarė ir giminaitis fotografas Virginijus Stumbrys. Jis yra sukaupęs Notigalės apylinkių nuotraukų kolekciją. Viena giminaitė suvedė su Vilniaus dailės akademijos studentais, kuriuos sudomino toks kursinio darbo projektas. Bokšto pavadinimas „Laisvė, kova, meilė“ atspindi idėjos tikslą ir nusako jos prasmę – kovodami už laisvę partizanai paaukojo savo gyvenimą, jų mylimosios neteko savo išrinktųjų dėl jų atsidavimo tėvynei. Gyvenime dažnai nutinka taip, kad kovoti reikia ir už laisvę, ir už meilę.

„Tai nebus tik partizanams pagerbti skirtas statinys. Užkopę į apžvalgos bokštą žmonės galės pasigrožėti unikalaus Notigalės telmologinio draustinio apylinkėmis, aukštapelkės miškais, panorama su 12 ežerų, išvysti tolimesnių šio krašto apylinkių vaizdus.

Šiam sumanymui įgyvendinti reikės nemažai lėšų. Vokietijoje yra ne vienas panašus objektas, pastatytas ne tik vien valstybės pinigais. Gal ir mums pavyks sulaukti visuomenės paramos bei pritarimo šio bokšto statybai. Kol kas visa tai tik idėja, studentų kūrybinės vizualizacijos, bet ne konkretus projektas. Vis dėlto, kai yra didelis noras ir svajonės, kai to labai nori, tai ir pavyksta“, – savo sumanymus atskleidė Notigalės partizanų istorijos tyrinėtojas.

Su Povilu Stumbriu galima susisiekti tel. +370 622 62 717, el. p. [email protected]