NE MOLIAVOJ ZGRABNUMAS

Vilė LEŠČINSKIENĖ

„Vaikėl, gol tu pėčiuj mėgojai“, – šidina manį bobuta. Saso ir to bėcina, kom mono galva blizga tai jodai, tai mėlynai, kėp nupanato gaidžio plūksnos.

Misliau, stiliagų pavaizduosiu – nuspirkau darylos jodos, o kė tos dvi raksnas užmigo, tylom plaukus su penzeliu nusmoliavojau. Bliudėly do liko unt dugnio košės, potepiau ir unčiakius.

Griaužė skūrų, kėp šimtas blokių kųstų. Ale soko, nori būt gražus, kintėk.

Moliava įsigėra gerai. Plaukus terlyk po vandenį kiek nori – nebaišmazgosi. Teisyba, kad iš graito dorbo oklas gimsta. Unčiakys vienas aukščiau, kitas žemiau, ale jėgu golvų bant kiek šonan pakreipus voikščiosiu, gol nelabai kas ir supras.

Pasijėmiau vėdrelius ir nutelėrškinau ganyklon. Do šitėp nėsa buvį. Korvas manį nebaatpažino, tolyn lakia kėp svėtimų pamotį. Kotas ir tos, kur pieno sutūpį tykojo, išsiloksta.

Pro šolį važiovo kaimynėlis, ir tasai sustojo pažiūrėtėn, tyčiom paėrzino, kokia gi šyč lauma po laukus žirglioja.

Kas čia do pasdorymas? Negi tėp jau prasta pažiūrėt palikau, tik špokom baidyt?

Atsisadus unt žėmas ziuzį timptėn (raudot) pradėjau. Ale nebaspėjau įsismogyt. Kombainiorius atvažiovo, pralaks mūsų miežius, bus dorbo aruodos sunėšt.

Nebar kadu barstyt ošarų, do klatis nešluota. Pernykščių grūdų dobrų pusmaišį iš visų kėrčių prigrundžiau. Nebakokė ti, unt kiemo vištom papyliau.

Klatis dyka, možna šokiai taisyt. Pro sėnojų plyšius pelių okys tik žiba, visa gimina švėžių grūdų laukia.
Grait ir kūlikas atidundėjo. Išpyla bunkerį, capt už aurų (eurų) ir nurūko kėp marga ba kvartūko.
Grūdai nešvorūs šėmat papuolo – usnių, bolundų, kiečių ir visokių kitų piktžolių saklų prikulta daugiau kėp tų miežių. O vabolų knibždėlynas: vieni strėksia, kiti keverzi keverzi rėplioja, treti gulia aukštielnyki, apsimėtį, kad nebagyvi.

Kad jūs žinotumat, kiek storojoms su sesyti, kol miežius išvolam. Kožnų grūdų laidam par sytų. Nėt tris kartus drotos prakiuro, užlopam ir toliau sijojom.

Pardėn pritrepsėjį šiaudus vėžėm, ligi kol sutamo. Visi šonai no akuotų įsiperštėjo, nebamožna ir kintėt. Su visom dropanom Lavėnin įlindom, parėjom namo šlopios kėp žųsys.

Zgrabnumas (grožis) ne moliavoj, o darbštumi.

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka