Ne vieną reikšmingą apdovanojimą gavęs režisierius, dramaturgas, dėstytojas, kūrybinio sindikato „Bad rabbits“ ideologinis vedlys Agnius Jankevičius, kilęs iš Skapiškio, atviras – teatras jam tėra tik darbovietė, o tai, kas yra idėjiška, partizaniška ir kažkur užribyje, traukė visada. Savitą gyvenimo filosofiją turintis menininkas nepripažįsta rėmų ir standartų, o jo spektakliuose netrūksta satyros ar netgi ironijos.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Sakote, kad teatras Jums nėra šventovė – simpatizuojate kūrybiniam pankavimui, o ko jau ko, bet garsumo kurdamas siekiate mažiausiai. Ką tada Jums teatras reiškia? Kodėl pasirinkote sunkesnį, maištingą, gal ir ne tokį pelningą menininko kelią?
Takoskyra tarp komercijos ir nekomercijos labai slidi. Bet kokiu atveju bilietai į spektaklius yra parduodami. Menininkai irgi turi užsidirbti pragyvenimui.
Nežinau, ir kodėl aš atrodau maištingas. Esu ramus žmogus, niekur nelendu. Gyvenu kaip grybas po medžiu. Teatras man tėra darbovietė ir tai, sakyčiau, labai logiška. Visos tos bohemos teatre man yra mitologija. Tokios kalbos apie menininkus eina nuo nežinia kokio senumo laikų.
Šie dalykai dabartiniam laikui nebegalioja. Poreikiai, išgyvenimo sąlygos pasikeitusios.
Užsiimti bohema nelabai yra kada. Šiais laikais menininkas turi būti mobilus ir greitai generuoti idėjas. Tai kaip orientacinės rungtynės – kas greičiau, kas pirmiau.
Kaip atsirado Jūsų kūrybinis sindikatas „Bad rabbits“ (iš anglų kalbos išvertus blogi triušiai – aut. past.)?
Buvo taip, kad apie 2012 metus jutau santykio su teatru krizę. Netgi ėmiau mąstyti, kad reikia teatro atsisakyti ir keisti veiklą. Beje, tie metai ne man vienam buvo kažkokie slegiantys. Kolegos Aidas Giniotis ir Ieva Stundžytė taip pat buvo krizėje su teatru – visų mūsų savijauta buvo prasta, tik patirtys kiek skirtingos.
Istorija tikrai ilga, bet kalbant konkrečiau, tai netikėtai gavau pasiūlymą išvažiuoti į teatro dirbtuves Turkijoje.
Išvykti reikėjo greitai, būtina septynių žmonių komanda. Vasaros metas, norinčių kartu važiuoti studentų rasti sunku, bet įmanoma.
Nenorėjau, kad važiuotume kaip dėstytojas ir studentai, tai būtų buvęs bergždžias dienų praleidimas. „Bad rabbits“ ideologija gimė ekspromtu. Mes, kaip triušiai, suvokę savo bailumą, įlindę į apkasus, partizaniškai veikiame iš užribio. Mes – opozicionieriai tradiciniams teatro reiškiniams.
Niekuomet nebuvo intencijos sukurti teatrą. Tai labiau virtuali erdvė. „Bad rabbits“ veikia tada, kai yra idėjų. Todėl nedraudžiu nariams lankyti kitus teatrus ir grįžus pademonstruoti tai, ko kitur nėra.
Ar esate griežtas režisierius?
Geriau klauskite tų, kurie su manimi dirba. Reikia būti gana dideliu narcizu, kad skirtum laiko apmąstymams apie save.
Jūsų režisuoti spektakliai kandūs, satyriški, netgi ironiški. Pavyzdžiui, spektaklyje „Idiotas“ vertybės įkainotos pinigais. Aukcione galima nusipirkti nematerialius dalykus, tarkim, orumą, o ir taip gyvenantys nesijaučia blogai. O kaip realiame gyvenime? Ar sutinkate su mintimi, kad pinigai užgožė tikrąsias vertybes?
Vertybių lyginti negaliu, nes tai sunku. Pavyzdžiui, lyginti pinigus ir šeimą tai tas pats, kas lyginti traktorių ir mišką. Pinigai skirti tam, kad šeima galėtų komfortabiliau gyventi. Be to, nuoširdžiai kalbant, nesu girdėjęs tokios ar panašios istorijos, kad pavyzdžiui, vyrui kas nors pasiūlė milijoną, kad jis mestų žmoną, o šis pasiėmė pinigus ir ją paliko.
Kokios tos tikrosios vertybės, vėlgi nėra apibrėžta ir tai yra pats didžiausias džiaugsmas. Tačiau kartu matau labai daug ženklų, poelgių, kuriuose atpažįstu komunistinius laikus, tik pridengtus kita, europine, vėliava.
Kas Jus šiandieninėje Lietuvoje, kaip menininką, erzina, o kas – džiugina?
Tai tik reakcijos į kažką. Jei leisiu sau, kad mane užvaldytų neapykanta, neteksiu kritinio mąstymo ir tapsiu šališkas. Stengiuosi išlaikyti trečią kelią – tą balansą.
Nieko naujo nepasakysiu, kad koronavirusas jau visiems nusibodo ir įgriso. Visa ši situacija užsitęsė kaip didysis teatras. Net spektaklio apie tai nekurčiau, panaudočiau nebent kaip elementą.
Teko girdėti, kad Jums nelabai patinka būti vadinamam dėstytoju. Kaip tuomet studentai į Jus kreipiasi? Ką įdomaus pastebite tarp šiandieninio jaunimo?
Dėstytojas yra rangas, statusas. Tai reiškia, kad turiu save įvesti į vaidmenį. Nesijaučiu kažkoks jau čia išmintingas, o ir tas žodis „dėstytojas“ man skamba nei šiaip, nei taip. Prašau visų mane vadinti Agniumi.
Man labai nepatinka, kai sakoma, kad iš šitos ar kitos kartos jaunimo tai jau nieko nebus. Tai komplikuotas žmonių išmislas, lengva fašizmo forma. Deja, režisieriaus profesija ir yra padėti atsiskleisti ne masei, o individui.
Neprikišamai parodyti, kur galima daugiau padirbėti, ką reikia retušuoti. Tiksliau tariant, profesine prasme negalvoju, kokie jie, kai yra krūvoje. Jaunas žmogus neišvengiamai tempia vadžias į save, ieško identiteto. Ieško harmonijos tarp to, ko nori, ir to, ką sako aplinka. Turi praeiti nemažai laiko.
Pastebėjau, kad pasikeitė ir temų svarba. Pavyzdžiui, feminizmo ar ekologijos idėjos netgi siekia nesveiką lygį.
Turite savitą požiūrį, gyvenimo filosofiją. Ar nekilo minčių išleisti pamąstymų knygą?
Oi, tikrai ne. Abejoju, ar taip išvis kada bus. Todėl, kad aš apie tai negalvoju. Kam rašyti? Kad savo pavardę pamatyčiau knygyne ir nuo to patirčiau malonumą? Malonumą aš patiriu su moterimis.
O jei rimtai, yra mąstytojų, kurie nori mąstyti. Jų mąstymai struktūruoti, ir skaityti įdomu. Manyčiau, kad žmonės turi daryti tai, kas jiems geriausiai sekasi.
Nuotraukos iš tų metų, kai Agnius Jankevičius vaidino Skapiškio teatre „Stebulė“ ir satyros ir humoro grupėje „Kvailių kaimas“.
