SĖSK, BŪSI SVĖČIAS

Palmira KERŠULYTĖ

Katyta kad prausias, žiūriu, kur kupra stovi, no to krošto atais svėčias iš toli ar kaimynai. Šindėj iš pėčiaus labai šauda žarijos – gol bus piktas svėčias? Ar vėšnalas nebuvalas? Girdžiu, vyrėlis rakoja drūtai: atvažiovo dvi darotos, viena pėsčia, dvijai rotos!

Nukraustyk stolų – ataina viešnios. Ir lungus galajai bant pirštu prakrapštyt, aždulkėjį, apskrėtį. Moč, duok kai kų sūriai. Ko gi privažiovo šindėj rytėlį pilnas kėmėlis šitų svetėlių, ar kelalio klaust, ar ugnalas prašytėn?

Susadam tunkiai nedėlioj kaimynai ažu stolo, alaus uzbonų pasistotom, gėriojam ir dui kalbosytėn gražiai apė gyvėnimų. Vokar buvo subatala, šindėj nedėlala, raiks mon joti, pasimundravoti – užtraukia mono vyrėlis drūtu balsu dainuškų, nėt lungai draba, lubos kėlias, mas tūravojam. Kų ti dėl tos vėnos mišėlas plauksi bažnyčion, namė gali daugiau poterių prikalbat. Bažnyčia palauks, apdingta, ti gali nuveit, kai lis. Su ko tinka kalba, ne su kožnu paskalbasi. Dabar kur tu girdėjai, kad žmogus su žmogum paskalbat žmoniškai, uri uri kėp ir griausmas.

Nebaraikia nei draugų, nei draugių, nusiparka bonkų ir kliuksi. Trėčiųdėn po smertės jau raikia apkalbatėn, koks buvo blogas žmogus. Niekas ir nabadainuoja, tik bortis, apsikalbat, pasivydėtėn. Kaimynas kaimynų maišan kiša. Kito aky krislų moto, o savo – nei rųsto.

Nebagali paskalbatėn iš širdės, kė vyža čebatu pastoja. Išėjai unt kėlio, dairykis kėp kiškis šunio blizgunčių mašinų. Dabar neba skaičius (nebabrungi) mašina, tik tinginiai ir pijokai neturia. Lakia bagotas kėp šunia kudlotas. Toks jau miesto kvopo pagovo, nebaatvarysi atgol kaiman.

Mas su kaimynais gerai sutariam, valdžion nesikišam niekur, dirbam savo dorbų, nigdi kaleiman nepapulsma. Kad nu ir tiesi lazda undeny kreiva. Kėp yr, tėp ir raikia džiaugtis, kų čia sakyt: Dieve, jėgu nėdavai teliuko, kišk šikinan ir skūralį. No badų, ligų golvų krūman inkišįs nepaskavosi. Mat gyvėnimas kėp dulkė unt kėlio, kol vėjo nėr, vėjėlis popūta ir gyvėnimo nėr. Žmogus kėp grybas, iškilo, sugriuvo, įkišė žėman kaip košį.

Ne kiek visokių kalbėlių priderėjom, kiek pribezdėjom! Kaiminka nėrimasčio jau pilna, soko, karvytas kviečia, raikia ait mėlžtėn. Ramanu – palauk, nebliauk, Pandėlys do toli (do par unksti rūpytis pas karves).

Raikia išlydėt svečiai, kad neišsinašt dėnos. Tė linkčioja atsisveikydami – dakui jum ir vaikom, ir bačkėlai, ir lunkom, kas nemiela mum patiem, nelinkėkim ir kitiem!

Rasos Čepaitės nuotrauka