Palmira KERŠULYTĖ
Niekas neužeina, dūksau dūksau viena namė. Gaidys gieda gol trėčiokart kakarieko, o mono darbėliai do niekur nieko! Gūrinėju tik pakraščiais, nelabai kų ir volgau. Kurčia, gerai nebagirdžiu, niekur nebainu, nieko ir nebažinau. Ale tai kad išvištėjau, daug ko ir nebaatomanu. Kom gi tėp sudilt žmogui, viškum nebavartas atlieki? Kad ir išnaši, ir graži, ir visa, jėgu tik biedna, ir niekam neraikalinga. Kai biednas, lok nelojįs, niekas tavį neklauso.
Misliu, kėp babuvį, nors ir tvorti, bil niekom nekliūvi. Nebuvau su nieko nigdi suspykus, visadu ošenai nuslaidžiu. Mon jėgu kas pasakis negerai kų, tai kėp basliu įmuša galvon, nebagaliu ir mėgot. Tėp man ir mamyta mokino, jėgu jau kokį dorbų dirbi, tai dirbk iš mėlaširdystas, ar ubagu duodi, ar kom kitom, o jėgu tiktai unt štukos, tai negerai, štukos ir išeina.
Mono vyrėlis gabus, šposinykas toks, su jo nenobodu, taigi Diemylak, apštukavoti visi kaimynai. Ale kad mažai sėdi namė, praverčia bavažiuojunt, nedėlioj ar akskursijoj ar kur ti, kurioj ti varsmaj. Unt vokaro atrairuoja su savo dainušku: prisipirkįs baronkėlių, prisirinkįs cukerkėlių kop kop namulio. Man vis bora, ko gi nieko nėperki, smardini tik pinigus. O kurėščius, baisi smorva, pakavoju ir dagtukus, ir papėrosus. Jis tai spikt, tai stukt visakų atrunda, nieko nepakavosi. Soko, niekom neraikia čėdytėn, bo žėdna valdžia ataina, tai tik visa nušluoja, ir gotava. Prėjo čėsas ir parteinom (partiniom) kinkos draba.
Mon tai pomėtis drebliu apsnigta, kai kadu žakt ir nebaatsimanu, kų ir vokar volgiau, kėp rišti užuriša, o kai kadu vėl švyst iš senybas daug labjau visa atsimeni. Tadu sanobiška daina liūliuojas, va tau monai!
Misliu, seniau žmonam duntys nebyradavo, o dabar jauni ba duntų. Tavus išlaikydavo vaikas, katras paslikdavo unt ūkės. Dabar jėgu nesiskiria, tai navydna, seniau kad ir pasimušė, nesiskyra, gyvano, neturėjo, kur bėgt. Arklalį paskinkei, kram kram nuvažiavai kermošiun, bažnyčion aidavo kožnas sekmadėnis. Margaitas par mėsiedų suveidavo verpt pulkan. Kolvartų ir aš do tabaturiu, stovi užupečy, surūkįs, sudulkėjįs, sanai nebanaudoju.
Raikia jau numėst palaikias dropanas, vilktis naujas. Čia tinka toks pasokymas – seni kaulai, naujos žornos (stoklas ir audaklas). Tik kad Dievas naujų tarbų nėsiuva, o no vieno nukabina, kitom užkabina.
Dabar kiti vaikai, kiti laikai, kų ti basuvysi. Jauni plašia naujų gramatikų, mas po sanovai do kalbam. Senybaj visa kitėp buvo, tik saulala tėpo pot tekėjo.
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
