Vilė Leščinskienė,
žurnalistė
COVID-19 žmonių spėta praminti „korone“ ne šiaip sau. Yra manančių, kad tokį išbandymą siuntė mums Dievas, nes iki tol pernelyg gerai gyvenome. Pridėjo ir motulė žemė, nes ją besaikiškai teršėme. Kiti tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis ir koronavirusą sieja su 5G ryšiu ar trečiuoju pasauliniu karu.
Aišku tik viena, kad tas virusas įvarė begalinę baimę, kitaip tariant, mus susargdino psichologiškai. Jei nusikosėjai – tau korona, jei sučiaudėjai ir išlindo snarglys – tu tikrai užsikrėtei. Jei prekybos centre laksto mažas vaikas – jis viruso nešiotojas, palik jį namie (ir niekam nesvarbu, ar turi kam jį palikti). Dėl nuolatinio įtarinėjimo koronavirusu sau ir kitiems galima išprotėti. Nejaugi ši magiška vadinama data – 2020 bus pasaulio pabaigos metai (kažką apie tai šnekėjo baba Vanga). Nejaugi panika šiuo kriziniu laikotarpiu nugalėjo sveiką protą?
Net ir ne rizikos grupės žmonėms žodžiai „pandemija“ ir „karantinas“ skamba kaip keiksmažodžiai. Įmonės sumažino darbuotojų skaičių, o likę samdomi darbininkai žiūri, ne kaip daugiau užsidirbti, o kaip išgyventi. Norisi darbą mesti, nes nebemoka tiek, kaip seniau, bet kurgi tu eisi žiemą basas, nebent padidinsi bedarbių gretas.
Antra vertus, galima įžvelgti ir nemažai teigiamų šios krizinės situacijos dalykų. Dažnas atsigręžė į provinciją, izoliavosi kaimų, vienkiemių sodybose. Nebesišaipo iš lauko tualeto ir išsiskalbia drabužius rankomis.
Be to, tapome racionalesni, pradėjome planuoti apsipirkimą, išmetame mažiau maisto. Taupome turimas lėšas, nepasiduodame emociniam pirkimui ir daugiau gaminame namuose.
Per pandemiją pradėjome ilgėtis bendravimo su artimaisiais. Galbūt pasibaigus karantinui norėsime ilgiau pabūti pas tėvus ar senelius, apsikabinti juos ir pasakyti, kad labai mylime.
Vienareikšmiškai dabartinė padėtis mus išmokė būti stipresnius, atidesnius ir neprarasti sveiko proto.
Turbūt dažnas kupiškėnas sutiks, kad baisiau už COVID-19 šiandien yra Krantinėje nugriaudėjęs sprogimas. Kaip apsisaugoti nuo viruso, instruktavo visos Lietuvos tarnybos, o va ką daryti, jei vis užuodžiamas specifinis, primenantis kiek papuvusius kiaušinius, dujų kvapas, nei atsakingos už dujų ūkį tarnybos, nei rajono valdžia daug metų nesugebėjo į šį aktualų gyventojams klausimą dorai atsakyti.
Taip kaip „koronė“ išmokė asmens higienos, taip ši skaudi nelaimė, tikėtina, išmokys gyventojus, naudojančius dujas, atidumo ir atsargumo, valdžios žmones – nenumoti ranka į žmonių nusiskundimus, formaliai vertinant popierines ataskaitas, o dujininkus – užtikrinti kokybę teikiamos paslaugos, už kurią gyventojai kas mėnesį sumoka.
Autorės nuotrauka
