MAŽAI ŽINOMAS MŪSŲ KRAŠTO ŽYDŲ GYVENIMAS

Jie gyveno šalia mūsų

Istorija lėmė, kad lietuvių ir žydų gyvenimas tarpukario laikotarpiu persipynė, bet daug kas šiandien mažai žino apie kažkada šalia mūsų artimųjų gyvenusių kaimynų žydų papročius, bendravimą ir šventes.

Tai, kas išliko rajono gyventojų atmintyje apie Kupiškyje, Subačiaus miestelyje ir Subačiaus mieste, Skapiškyje, Šimonyse, Alizavoje, Palėvenėje gyvenusius žydus, yra užrašyta ir saugoma Kupiškio etnografijos muziejuje.

Aušra JONUŠYTĖ

Dalyvavo svarbiuose lietuvių renginiuose

Baronų giminė – Skapiškyje gausiausia tarp savo tautiečių. Apie 1930 m. Iš kairės: motina Gita Baronienė, tarpduryje senelis Icikas Baronas, tėtis Motelis Baronas, sesuo Sara, gim. 1923 m., Ida, gim. 1921 m. Toliau – senelė Riklė Baronienė. Tarpduryje – Chaimas Baronas, senelio brolio sūnus, prieš jam emigruojant į Meksiką. Toliau – senelio brolis Elijas Baronas, miręs Skapiškyje apie 1932 metus, jo žmona Eta Baronienė ir senelio sesuo Reiza Rabinavičienė. Languose – senelio brolio dukterys Beila ir Sara. 1928 m. Po Elijaus mirties jos išvyko į Meksiką, o šeimai pardavė savo pusę namo.
Nuotrauka iš Idos Baronaitės-Chlivickienės šeimos albumo

Gyvendami įvairiose Kupiškio krašto vietose žydų tautybės žmonės dalyvavo ir vietos gyvenime, bendrose su lietuviais šventėse, kai kuriose organizacijose.

Renkant ir apibendrinant turimą medžiagą, sudomino vienas įvykis Subačiaus geležinkelio stoties miestelyje (dabar Subačiaus mieste), kol kas toks vienintelis žinomas Kupiškio krašte, apie žydų bendruomenės narius, rinkusius pinigus katalikų bažnyčiai statyti.

Žinoma, kad po to dalis jų su rabinu priešakyje dalyvavo Subačiaus geležinkelio stoties miestelio bažnyčios pamatų šventinimo iškilmėse. Svečiai atsinešė ir vaišių.

Dalyvavo vyskupo sutikimuose ir nebuvo nuošalyje nuo visų subatėnų veiklos. Sutarė su Subačiaus geležinkelio valdžia. Ir tai buvo abipusė nauda.

Įdomus požiūris

Baronų šeima su kaimynėmis. XX a. 4 dešimtmetis.
Nuotrauka iš Idos Baronaitės-Chlivickienės šeimos albumo

Vis stiprėjant nuojautai apie prasidėsiantį Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karą, matant didelius kaimynės iš Rytų karių būrius, žydai stengėsi rasti nors kokią paguodžiamą išeitį.

Apie tai Australijoje gyvenęs išeivis iš Subačiaus Vaclovas Šulcas yra papasakojęs prisiminimus apie savitą požiūrį, kad viskas bus gerai. Ponui Vaclovui apie tai kalbėjo Joškė (Joselis?) iš Subačiaus geležinkelio stoties miestelio: „Gerai mano sūnus sako: „Nenusimink, tėvai, visada galvok gerai ir bus gerai.“ Jam jau dvidešimt metų, pavasarį pašauks į komisiją. Bet yra dvi išeitys – arba reikės kariuomenėn eiti, arba – ne, jei išbrokys. Ui, kad ir reikės, tai karas bus arba ne. O kad ir bus? Tada arba jis kitą nušaus, arba jį nušaus… Nu, kad ir nušaus, vis vien yra dvi išeitys – gali pakliūti į dangų, o gal ir į pragarą. Ui, o jeigu į pragarą?! Ir tada dvi išeitys: ar velnias ant jo jodinės, arba jis ant velnio. Ui, o jeigu velnias ant sūnaus raitas, tai ui ui! Nu tada sūnus galės rėkti: „Gevalt! Dieve, pasigailėk manęs – man įsakė: tai aš ir šoviau!“ Dievas gailestingas. Dievas ir nutrauks velnią nuo kupros.“

Šventės ir valgiai

Skapiškio miestelyje gimusi ir augusi Ida Baronaitė-Chlivickienė kartu su seserimi Sara studijavo Kaune. Prasidėjus karui, spėjo pasitraukti į Sovietų Sąjungą.

Po karo Ida gyveno Vilniuje, neretai atvažiuodavo į Skapiškį ir, kiek leido jos atmintis, yra pagelbėjusi atkurti čia gyvenusių žydų šeimų gyvenimą.

Jos sūnaus dalis perduotų nuotraukų publikuojamos monografijoje „Skapiškis. Senovė ir dabartis“.
Pavasarį 7 dienas žydai šventė Pesach ir ji dažnai sutapdavo su lietuvių šv. Velykomis.

Gončaro kepyklos Kupiškyje kulinarai. 1939 m.
Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo

Per Pesach šventę buvo vaišinamasi macais ir jie kepti iš vandens ir miltų. Tokiais trapiais subadytais mažomis skylutėmis, be druskos, savotiško skonio, apie 20 cm skersmens apvaliais arba kvadratiniais vaišindavo ir lietuvius.

Kiekviena žydų šeima macais apsirūpindavo tiek, kad jų liktų ir lietuvių vaikams. Macus lietuvių vaikai labai mėgdavo, o aplinkiniai žydai jų nemažai atnešdavo. Kartais su macais dovanodavo ir nedidelį buteliuką midaus suaugusiems.

Vaikystės metais Vidmantui Markevičiui, gyvenančiam Skapiškyje, teko matyti, kaip macus kepdavo Motelio Kroko namuose iš kvietinių košerinių miltų.

Stovint kieme prie lango, matėsi, kaip ant plačių lentų kočiojama tešla. Po to per ploną didelį blyną vis pervažiuojama dantytu ratuku, padarant tešloje skylutes.

Tada lenta su tuo blynu statoma prieš didelę kūrenamos krosnies angą. Čia ir kitu metų laiku kepti įvairūs pyrago gaminiai. Kepdavo Kroko dukterys.

Skapiškio žydai šventėje. 1922 m.
Nuotrauka iš Idos Baronaitės-Chlivickienės šeimos albumo

Rudenį įdomiai švęsta Palapinių šventė, kurią lietuviai vadino būdinėmis. Palapinės buvo statomos prie kiekvienų žydų namų išorinėje jų pusėje. Tokios palapinės statytos iš eglių šakų ir apdengtos jomis.

Jose žydai valgydavo ir melsdavosi 7 dienas. Palapinė jiems priminė, kad žydai turėjo keturiasdešimt metų klajoti po Sinajaus dykumą, glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Per šią šventę buvo skatinama prie bendro stalo pakviesti varguolių. Tuo metu žydai valgydavo iš saldžios tešlos pagamintus ir į slyvas panašius valgius, kurie buvo labai skanūs. Deja, pasakojusi moteris jų pavadinimų nežinojo. Gyvenantys šalia yra matę, kad maistą būnantiems palapinėje perduodavo per langą, ties kuriuo palapinė-būda stovėdavo.

Kita šios šventės apeiga vyksta sinagogoje nešiojant Toros ritinį. Šios procesijos metu raginama linksmintis, šokti. Skamba dainos, pinamos ir mojuojamos puokštės.

Subatėnė Vladislava Remeikienė Šneiderio šeimoje yra tvarkiusi ir valiusi kambarius, valgyti virdavusi, vaikus prižiūrėdavusi. Šeimininkai duodavo valgyti tai, ką ir patys valgydavo. Prie valgomo stalo krikštasuolėje sėdėdavo šeimos tėvas. Ir vis ramiai, kultūringai valgydavo, neplepėdavo.

V. Remeikienė yra prisiminusi, kad šeima, pas kurią dirbo, maisto turėjo prisimarinavusi specialiuose induose. Jie mėgo vištieną ir, jei būdavo turguose, iškart pirkdavo. Parnešus namo kepdavo. Mėgo grybus – voveraites. Žydai valgė jautieną, veršieną ir net labai riebią avieną. Duoną kepdavo panašią į lietuvišką, tik mažesniais kepaliukais. Pasakotoja į darbą eidavo anksti rytą ir grįždavo namo vakare.
Įvairių žydų valgių yra tekę paragauti lietuviams, o jie buvo tikrai skanūs. Sodiečiai prisimena, kad žydai kepdavo tortus, meduolius, mėgo kugelį, o savo turimose kepyklose kepdavo ir parduoti.