Darbščių ir talentingų žmonių gimtinė

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

Alenos Aleknaitės-Stančikienės ir Jurgio Stančiko, o vėliau jų penkių vaikų puoselėta sodyba Subačiaus miestelio centre jau šešti metai nebegyvenama. Jos paveldėtojas giminaitis Kazys Stančikas “Mintims” sakė, jog visi septyni buvę šių namų gyventojai jau ilsisi miestelio kapinėse. Paminkle iškalta: “Stančikų šeima”. Miestelio vyresnio amžiaus žmonės prisimena Stančikus – tėvus ir jų vaikus, kurių nė vienas nesukūrė šeimos, todėl ir palikuonių neturėjo. Ne vienas subatėnas turi pasidėjęs žurnalistės Eugenijos Stančikaitės-Urbonienės pasakojimą apie jos giminaičių turėtus amatininkiškus gebėjimus, išspausdintą apskrities dienraštyje.

E. Stančikaitė-Urbonienė apie savo giminaičius papasakojo ir “Mintims”.

Subatėnų Stančikų šeimos galva Jurgis Stančikas nuo paauglystės buvo luošas – be dešiniosios kojos. Jos netekęs sumanęs savadarbiais sparnais paskraidyti. Tačiau medinė koja, kurią vienam priedūrui susidėvėjus, pats pasidarydavo naują, nebuvo kliūtis jam jaunystėje nuklibikščiuoti iš Bikonių į Antašavosos bažnyčią, o vėliau susirasti ir žvalią žmoną. Jaunavedžiai įsikūrė Subačiaus miestelyje, augino penkis vaikus, kurie nebuvo nei alkani, nei apiplyšę.

Žmonių atmintyje išlikęs J. Stančiko polinkis verslauti: esą darydavęs pardavimui alaus, o kiti priduria, kad šeimininkė ir bandelių iškepdavusi.

Vėliau kaip aludaris garsėjo ir Jurgio sūnus Jonas Stančikas, nors labiausiai savajame krašte buvo žinomas kaip krosnių mūrininkas.

Keturios Stančikų dukterys taip pat mokėjo duoną pelnytis. Malvina įprato tarnauti pas žmones ir nemažai metų gyveno Vilniuje. Marytė garsėjo šeimininkavimu, kepdavo labai gardžius sausainius, o su tortų puošyba ir dabar jai tarp konditerių nebūtų gėda pasirodyti.

Aldona tarp seserų buvo jauniausia, labai sumani ir darbšti mezgėja. Pokario metais tokių amatininkių kaimo ir miesto žmonėms labai reikėjo, nes pirktinių drabužių parduotuvėse beveik nebūdavo.

Tačiau pokalbiuose su Subačiaus miestelio moterimis, kurios gerai prisimena Stančikų šeimos žmonių sumanumą, daugiausia išgirdome apie Emiliją, kuri mokėjusi labai gražiai sutarti ne tik su saviškiais, bet ir su visais aplinkiniais.

E. Stančikaitė buvusi reto gabumo ir audėja. Apie tą jos talentą labiausiai imta kalbėti nuo tada, kai ji su savo audiniais – lovatiesėmis, užuolaidomis, rankšluosčiais – sulaukė liaudies meno žinovų įvertinimo ir buvo priimta dirbti “Dailės” kombinato Klaipėdos skyriaus audėja. Miestelėnės pamena, kaip Emilija pundus savo audinių siųsdavo traukiniu į Klaipėdą, o kartais ir pati juos gabendavo. Dalyvaudavo Emilija ir Panevėžio tautodailininkų renginiuose. Vienoje Audėjų dienoje ji buvo pripažinta geriausia šeivuotoja. Jos audiniai Sovietiniais metais buvo eksponuoti parodose Lenkijoje, Čekoslovakijoje.

Regina Šašytė, kurios mama Eugenija Adelė Šašienė labai artimai bendravo su Maryte ir Emilija Stančikaitėmis, prisiminė, jog Emilija, pradėjusi austi pardavimui, kurį laiką gyveno pas Emiliją Laureckaitę, taip pat audėją, Ilčiūnuose. Ten buvo užtektinai vietos staklėms. Tik vėliau E. Stančikaitė prie jai priklausiusios tėvų medinio namo dalies prisistatė mūrinį priestatą, tada ir jame buvo vietos jai austi.

R. Šašytė paklausta, ar jos namuose nėra garbiosios audėjos kūrinių, atsakė, jog turinti ir jų šeimai dovanotų, ir iš audėjos pirktų. Emilija Stančikaitė buvo jos bermavonės motinėlė, o jos brolio Algio – krikšto mama. Tad jos dėmesio ir dovanėlių abiem užteko.

R. Šašytė netrūko nukloto sofą ir fotelius Emilijos austais užtiesalais, rankšluosčiais, pagalvėlėmis. Buvo miela žiūrėti ir švelnių raštų dailės kūrinius. Tautodailininkės E. Stančikaitės darbų turi daugelis Subačiaus miestelio vyresnio amžiaus moterų, jų eksponuojama ir Kupiškio etnografijos muziejaus parodose.

——-
Autorius: