Kovą nuo lygiadienio prasideda visas pavasario švenčių ciklas. Etninėje kultūroje jis skirtas gamtos pabudimui, žemės atrakinimui. Šios šventės susieja senuosius papročius su krikščioniškąja tradicija.
Apie tai pasikalbėjome su Kupiškio kultūros centro Mėgėjų meno ir etninės kultūros skyriaus meno vadove, etnografe Alma Pustovaitiene.
Jurga BANIONIENĖ
Verbos – naujos gyvybės pradžia
Pasak etnografės, per pavasario lygiadienį, kovo 21–22 d., įvyksta pagrindinis gamtos virsmas, diena su naktimi susilygina ir pervirstame į pavasarį.
„Per lygiadienį būdavo labai gražios apeigos, gal daugiau Žemaitijoje, bet paplitę ir kituose kraštuose. Kuo anksčiau merginos atsikeldavo lygiadienio dieną ir bėgdavo basos į laukus. Kai nubėga ir greitai parbėga, tada visam kaimui skelbia, kad pavasaris prasidėjo. Bernai, aišku, gudresni. Jie ant arklių jodavo ir lenktyniaudavo, rankose turėdavo šventą paveikslą. Jodavo dviem grupėmis ir vieni iš kitų norėdavo tą paveikslą atimti. Kas į kaimą jį parnešdavo, būdavo pagerbti. Tarsi tebevykdavo žiemos ir pavasario lenktyniavimas.
Yra žinoma, kad mūsų protėviai gyveno pagal mėnulio kalendorių, tad kovo 21 d. ir buvo pastovi Velykų diena, sutapatinta su lygiadieniu. Kai įvesta krikščionybė, šventės dieną pradėjo kaitalioti žiūrėdami pagal mėnulio padėtį. Prieš tai būdavo Verbos, kaip naujos pavasarinės gyvybės pradžia, jos įprasminimas.“
Plačiau skaitykite kovo 27 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF