„SENOVINĖS KUPIŠKĖNŲ VESTUVĖS“ – LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪROS FENOMENAS

„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“

Kupiškio kraštą ir jo papročius „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ garsino ne tik visoje Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Legendinis spektaklis, kurio premjera įvyko 1966 metais, gyvavo beveik tris dešimtmečius.

Šiemet minime „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ 60 metų jubiliejų. Nors labiausiai žinomos režisieriaus Povilo Zulono „Senovinės kupiškėnų vestuvės“, galima išskirti ir kitus jų etapus.

Pirmas senovines kupiškėnų vestuves paminėjo vyskupas Motiejus Valančius, 1932 metais gegužinės metu Beržytėje jos pirmą kartą parodytos visuomenei. Siekiant, kad vestuvių tradicijos nebūtų užmirštos, jas tęsė Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblis „Kupkėmis“ (vadovė Alma Pustovaitienė), su būriu talkininkų parengęs etnografinį vaidinimą „Vesėlios anoj šaly“.

Apie neįkainojamą senovinių kupiškėnų vestuvių vertę ir reikšmę, kaip šis lietuvių liaudies kultūros reiškinys galėtų skambėti šiandien, pasikalbėjome su Kupiškio kultūros centro režisiere Vilija Morkūnaite.

Jurga BANIONIENĖ

Lietuvoje sukėlė etnografinį vajų

Pasak jos, senovines kupiškėnų vestuves galima drąsiai vadinti kultūriniu reiškiniu.

„Nuostabu, kad žmonės, įvairių kartų kupiškėnai, prie šios tradicijos vis sugrįždavo. Vadinasi, ji buvo aktuali, ne tik kalbant universaliai, kad visiems žmonėms keičiant gyvenimo būvius tie virsmai svarbūs. Jeigu mes nesuvokiame krikšto, mirties virsmo, tai vestuvių virsmą suvokiame kuo puikiausiai, išsamiausiai. Ne tik santuoką kuriantys žmonės čia aktyviai dalyvauja, bet ir visa bendruomenė, jei kalbame apie senąją, kaimiškąją bendruomenių tradiciją, kai žmonės tarpusavyje buvo labai susiję ir viskas vyko harmoningai.

Senovinės kupiškėnų vestuvės yra savotiškas kultūros fenomenas. Nors įvairūs kraštai, Lietuvos regionai, taip pat statę vestuvinius spektaklius, nė vienas nepadarė tokio žygio, kaip senovinės kupiškėnų vestuvės, o tam į vieną sukrito nemažai svarbių priežasčių ir aplinkybių.

Po Povilo Zulono kartos, 1966 metų „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ vaidinimo premjeros ir tos šlovingos kelionės per Lietuvą ir ne tik ją, būtent kupiškėnų vestuvių vaidintojai sujudino visą etnografinį vajų Lietuvoje, tai buvo didelis postūmis pasižiūrėti į savo tradicijas, nebijoti apie jas kalbėti, eiti į gylį“, – pasakojo V. Morkūnaitė.

Autentiški atsiminimai

Kas nors kartą matė etnografinio teatro „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ pasirodymą, greičiausiai, jo nepamiršo iki šiol. Mat čia atskleistas tikras praeities gyvenimas – šeimos gimimas, lydimas senųjų papročių ir tradicijų, dainų, tarmiškų pasakojimų. Kodėl nebuvo galima atitraukti žvilgsnio nuo scenos? Kodėl jos pelnė didelį populiarumą?

Anot pašnekovės, galima išskirti kelis senovinių kupiškėnų vestuvių etapus. Povilo Zulono kartos vestuvių etapas negali būti atsietas nuo prieš tai buvusios tradicijos.

Pirmas vestuves, pirmąjį etapą, labai gražiai susiejo į režisieriaus kartos kolektyvą atėję tam tikri žmonės, kurie dalyvavo rašant scenarijus, organizuojant pirmų vestuvių pasirodymus.

„Tai buvo jungtis. Jie atsinešė savo žinias, prisiminimus. Literatūrinis pagrindas buvo tiesiog fantastiškas. Jei kiti regionai, statydami savo vestuves, rėmėsi etnografine medžiaga, tai P. Zulono kartos vestuvių spektaklis parašytas išimtinai iš žmonių atsiminimų. Jie liudijo savo autentiškas patirtis sakiniais, vestuvių teatriniais momentais, metaforomis, nes žmonėms per metų metus buvo tiesiog įsirašiusios į atmintį tam tikros simbolinės frazės, ką sakydavo piršlys, kaip kalbėdavo tėvai. Visas metaforinis teatras, už kurio slėpdavosi tikrosios vestuvių intencijos, be galo įdomu. Kaip vėliau rašė P. Zulono kartos vestuvėse dalyvavę žmonės, jie nesinaudojo jokių etnografų užrašytais tekstais, tik jau spektakliui įsibėgėjus pasiskaitė Balio Buračo užrašytas kupiškėnų vestuvių tradicijas ir nustebo, kad jos visiškai sutapo. Vadinasi, tradicija buvo tiek tikra, gyva, kad žmonės iš atminties atgamindami tai, kas buvo, nesuklydo“, – pabrėžė režisierė.

V. Morkūnaitė teigė, kad P. Zulono kartos senovinės kupiškėnų vestuvės prasidėjo nuo vyresnio amžiaus žmonių pasidainavimų.

„Čia turėtume prisiminti Šimonių etnografinį ansamblį, Vladą Zinkevičių, tai septintasis dešimtmetis, galbūt šeštojo pabaiga, kai jis pradėjo dirbti Šimonyse ir subūrė senųjų dainų dainuotojų grupelę. Dar pati iš vaikystės prisimenu, kad per radiją skambėdavo šimoniškių įrašai, jie tarmiškai dainavo liaudies dainas.

Kaip yra liudiję moterys iš Povilo Zulono kolektyvo, kai jos išgirdo, kaip šimonietės dainuoja, užvirė ambicijos, jos prisiminė tą vestuvinę tradiciją, prispaudė V. Zinkevičių ir Kupiškyje, kultūros namuose, buvo sukurtas vyresnio amžiaus dainuotojų būrelis. Šis kolektyvas ir tapo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklio pagrindu.

Ona Paulauskienė, buvusio televizijos diktoriaus Henriko Paulausko mama, Petronėlė Zulonienė, pirmoji P. Zulono žmona, ėmėsi literatūrinio scenarijaus. Kolektyvas jau buvo aiškus, pradėjo repetuoti, bet pajuto, kad stringa, neišeina, neįdomu, ir prisiminė, kad yra lietuvių kalbos mokytojas Povilas Zulonas, reikia jį pakviesti, paprašyti pagalbos. Prisiminė, kad jisai vaidino Juozo Miltinio teatre Panevėžyje, turi scenos pajautimo ir aktorinių gebėjimų.

Kai atėjo P. Zulonas, tada ir prasidėjo kopimas į kalną, šlovė ir garbė. Jis viską sutvarkė sceniškai, atsuko vaidintojus veidais į žiūrovą, nes pradžioje to nebuvo, sukūrė pagrindines mizanscenas. Kai galvoju apie spektaklį, jis man primena japonišką estetiką, čia nebuvo jokio nereikalingo veiksmo, veiksminių ir kalbinių šiukšlių, jis skambėjo kaip ritualas.

Tai pagiriamasis žodis P. Zulonui, kaip režisieriui, jo piršlio vaidmens atlikimas buvo ta ašis, dėl ko žmonės plūsdavo į vaidinimą, dėl jo įtaigos, viskas apie jį sukdavosi, nes labai gerai jausdamas sceną, tiesiog žinojo, kada reikia improvizuoti, kaip bet kokioje keblioje situacijoje ištraukti artistus, nes buvo vienintelis tarp jų scenos profesionalas. Visi kiti vaidintojai – mėgėjai. Būdavo minimi autentiški vardai, pavardės, vietovės, todėl spektaklis buvo toks tikras. Tai nebuvo vestuvės apie kažką, jos buvo labai suasmenintos, su vardais, pavardėmis, žiūrintys, ypač kupiškėnai, girdėdavo, jog tai apie juos. Tai buvo labai gerai sukaltas spektaklis“, – tvirtino V. Morkūnaitė.

Anot pašnekovės, neatsitiktinė figūra čia buvo ir rašytojas Juozas Baltušis. Pamatęs „Senovines kupiškėnų vestuves“ jis suprato, kad tai unikalus dalykas, kurį turi pamatyti ir visa Lietuva. Sovietiniais metais J. Baltušis tapo šių vestuvių užnugariu, jį turėdamas, spektaklis keliavo po visą šalį, rinkdavo įvairias auditorijas.

1970–1971 m. prasidėjo televizijos filmo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ kūrimas. V. Morkūnaitė sakė, kad labai padėjo profesorė etnologė Angelė Vyšniauskaitė. Vestuves sumanyta parodyti autentiškoje aplinkoje, todėl visus metus Lietuvos kino studija važinėjo po rajoną, ieškojo filmavimo vietų, sulaukta daug tuometinės Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės Vandos Rastenytės-Balsienės pagalbos. Tai buvo režisieriaus Eugenijaus Šalčio premjerinis darbas Lietuvos televizijoje. Filmo premjera parodyta 1971 m.

V. Morkūnaitė paminėjo ir faktą, kad įrašas išgabentas į užsienį, Kanadoje išleista plokštelė, ji padovanota ir žymiajam semiotikui Algirdui Juliui Greimui. Rašydamas laišką P. Zulonui jis entuziastingai atsiliepė apie šį reiškinį, kad tai nėra tiesiog kultūrinis pasidainavimas ir pasivaidinimas, bet žmonių būties klodas, vestuvės, kaip virsmas, žmonių gyvenimo ir bendruomenės pasikeitimas.

Ji priminė, kad šįmet minimas ne tik „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ 60-metis, šie metai yra ir P. Zulono mirties sukaktis, jis 1996 m. iškeliavo į Anapilį, nespėjęs dalyvauti „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ 30-mečio jubiliejaus paminėjime.

Apie ištakas

Pasak V. Morkūnaitės, „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ ištakos siekia 1922 metus. Viskas prasidėjo nuo legendinės Glemžų šeimos ir giminės, iš kurios kilusios žymiosios kraštotyrininkės seserys Glemžaitės. Jų mama su keliomis moterimis buvo subūrusios dainos mylėtojų būrelį.

„Vakarais į Glemžų namus sueidavo šviesios Kupiškio miesto ir apylinkių moterys, bekalbėdamos apie įvairius moteriškus reikalus, ir padainuodavo. Kaip liudijama atsiminimuose, vieną vakarą jos pradėjo dainuoti vestuvines dainas. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Kupiškyje gana ilgai, iki pat XX a. pradžios, nešiotas nuometas, vėliau po truputį ėmė išeiti iš kasdienybės dėl savo nepatogumo. Dainuodamos vestuvines dainas, po ilgo laiko, 1922 m. jos pirmą kartą nuometą užrišo vienai iš savo moterų, prisiminė, kaip tai daroma, nes nuometo rišimo procesas buvo primirštas. Tai padarė tokį įspūdį, kad gimė mintis prisiminti daugiau papročių ir pastatyti spektaklį. 1932 metais, gegužinės metu, vestuvės pirmą kartą parodytos visuomenei Beržytėje. Žmonėms labai patiko, jos vėliau suvaidintos Apšegos salėje. Taigi, 1932 m. buvo tarsi proveržis. Gražus sutapimas, kad 1934 metais Lietuvoje, Kaune, organizuotas katalikų kongresas, viena iš organizacinių sekcijų buvo moterų katalikių draugija. Jos užgirdo, kad kupiškėnės atgaivino senovines kupiškėnų vestuves, nutarė atvykti pasižiūrėti. Atvažiavo Adelė Galaunienė, viena iš kongreso organizacinio komiteto narių. Moterys suvaidino, jai patiko. Dar parašė laišką, į ką vaidintojai turėtų atkreipti dėmesį, kad spektaklis būtų kokybiškesnis, žodžius mokėti mintinai, kai kalba vienas atlikėjas, kitiems nedaryti jokių pašalinių veiksmų, nekalbėti ant viršaus ir pan.

1932 m., po to, kai vestuvės pirmą kartą parodytos viešai, iš Kauno buvo atvažiavusi filmuotojų brigada ir jos nufilmuotos. Už tai, kad leido tai padaryti, dainos mylėtojų draugijai jie paaukojo 50 litų. Taigi, 1934 m. vestuvės parodytos Kaune, negana to, netgi transliuotos per radiją. Kupiškėnų vestuvėms labai sekėsi dėl įamžinimo, jos nufilmuotos, įrašytos. Yra istorinis paliudijimas, kad ir Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, garbinga kongreso viešnia, pamačiusi vestuves, neišlaikiusi emocijų užlipo ant scenos, pasakė, kad irgi yra iš Kupiškio, čia jos kraštas, net nusipirko du tautinius kostiumus iš tų moterų. Paskutinį kartą „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ parodytos kareivinėse 1940 metais“, – pasakojo režisierė V. Morkūnaitė.

O seniausias kupiškėnų krašto vestuvių paminėjimas fiksuotas XIX a. pabaigoje Motiejaus Valančiaus kūrinyje „Palangos Juzė“. 1840–1850 m. jis važinėjo po Žemaičių vyskupiją, kuriai priklausė ir Kupiškis, vizitavo bažnyčias ir po to šiame kūrinyje aprašė Šimonių, Skapiškio krašto vestuvinius papročius.

Vestuvių temos tąsa

2000 metais įvyko Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblio „Kupkėmis“ etnografinio vaidinimo „Vesėlios anoj šaly“ premjera. Tai nebuvo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ tąsa, tiesiog norėta, kad vestuvės išliktų ir būtų. V. Morkūnaitės teigimu, „Vesėlios anoj šaly“ yra temos tęsinys, jos nesusijusios nei su pirmu, nei su antru senovinių kupiškėnų vestuvių etapu.

„Pirma karta maudėsi kupiškėnų tarmėje, antra karta – irgi, o „Vesėliose anoj šaly“ tarmė išmokta, gal tik vienas kitas iš „Kupkėmio“ dalyvių dar ją moka, bet pati tarmė pakitusi. Tai atskiras dalykas, bet kultūriškai siejasi, prisimintas pats faktas, senovinių kupiškėnų vestuvių šlovė ir garbė, noras padaryti savą variantą.

„Kupkėmio“ susikūrimo pradžioje daug dirbau su šiuo ansambliu, kai atėjo mintis, kad reikia kažką statyti, su Alma Pustovaitiene daug diskutavome, kaip darysime. Nebuvo poreikio atkartoti, tęsti, rungtyniauti, nes viskas kardinaliai pasikeitę, pats laikmetis irgi. Jei sovietiniais metais tradicijos ir Dievo vardas, sakomas scenoje, buvo kažkas neįprasto, tai dabar gali sakyti, ką nori. Norėjome pažiūrėti kitaip.

Vienas iš kriterijų buvo chronologiškai pagal papročius, apeigas teisingai sudėlioti visą seką. Kilo mintis, kad tai bus ne tik spektaklis, bet ir edukacinė mokomoji priemonė, bet šia prasme jis neišbaigtas.

2002 m. sumanyta „Vesėlias anoj šaly“ nufilmuoti, nes buvo aišku, kad spektaklis neturės tokios galingos gyvenimo istorijos, kokios buvo P. Zulono kartos vestuvės, suvaidintos per 700 kartų. Jis vienintelis spektaklis mohikanas, jam prilygo tik „Amerika pirtyje“, – tvirtino V. Morkūnaitė.

Kaip legendinėmis tapusios senovinės kupiškėnų vestuvės galėtų skambėti šiandien? Ar jos galėtų būti rodomos kitomis formomis? Anot V. Morkūnaitės, be jokios abejonės, taip. Seniai keliamas klausimas, kodėl Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyrius apie tai negalvoja.

Teoriniai pakalbėjimai yra viena, bet reikia padėti šiuolaikiniam žmogui visą tą vertę patirti.

„Šiais laikais žmonėms reikia patiriamosios kultūros, patiems dalyvauti procese, ne būti tik žiūrovu ar klausytoju. Visa tai galima padaryti, formų, būdų begalės, bet didysis klausimas, ar yra noro“, – svarstė V. Morkūnaitė.

Anot jos, reikia galvoti ir apie tikslinę auditoriją, kam jas norėtume parodyti ir kaip pritaikyti. Vaikams, paaugliams ar vyresniems žmonėms.

Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur