„Kūrybiškumo genas“
Talentinga, savito gyvenimo ir likimo – iš Kupiškio krašto, Laukminiškių kaimo, kilusi visoje Lietuvoje garsi Babickų šeima.
Našlys Jurgis Babickas vedė jauną merginą iš tų pačių apylinkių Pajuodupės kaimo Agotą Graičiūnaitę, su kuria sugyveno keturias atžalas: Uršulę Unę, Vytautą, Kazį ir Petrą, palikusius savo ženklą Lietuvos politiniame, visuomeniniame, kultūriniame gyvenime. Susisiekėme su viena Babickų palikuone, Vytauto Babicko anūke Skaiste Katryna Kasparavičiene, gyvenančia Lazdijuose, ir pasikalbėjome apie šeimos šaknis, jos pačios veiklą, pomėgius.
Jurga BANIONIENĖ
Senelio nepažinojo
Pirmiausia pokalbis su Skaiste Katryna sukosi apie Babickų šeimą. Pašnekovė papasakojo, kad jos mama, Unė Babickaitė-Milerienė, yra Vytauto Babicko dukra, viena iš šešių jo vaikų, o ji – Vytauto anūkė. Deja, savo senelio S. K. Kasparavičienei neteko pažinti, dar nebuvo gimusi, kai jis iškeliavo į Amžinybę.
„Kiek žinau, po lagerio senelis grįžo sunkios fizinės būklės, organizmas buvo išsekintas ir nebeatsigavo. Man tai siejasi su dabartiniais įvykiais Ukrainoje, negalėjau patikėti, kaip žmogus galėjo taip išsekti nuo bado, bet kai matau, kas vyksta, viskas galvoje persivertė, ukrainiečių patiriami išgyvenimai tapo labai artimi“, – teigė pašnekovė.
Skaistė Katryna domisi savo šaknimis, gimine, daug sužino iš mamos Unės. Daugiausia informacijos apie giminę, pasak jos, rinko Rimgaudas Babickas, vyriausias mamos brolis, bet jis po armijos susirgo radiacine liga, išėjo į Anapilį, dėdės surinktą giminės nuotraukų archyvą saugo jo žmona.
„Man labai įdomu savo šaknys, ypač dabar, kai pati dirbu muziejuje. Norisi vis giliau pasidomėti ne tik iš asmeninių paskatų, ne siekiant rasti kokių nors prabangos dalykų, tiesiog giminės nueitas kelias įdomus, tam tikros vertybės nuskamba kitaip, kai žinai apie savo kilimą“, – teigė S. K. Kasparavičienė.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Iš prisiminimų
Mama Skaistei Katrynai yra pasakojusi, kad jos tėtis buvo ne tik darbštus, bet ir intelektualus, plačiai išsilavinęs žmogus, mokėjo groti, daug kalbų.
„Močiutė jį įsimylėjo, nes buvo išskirtinė asmenybė, ant žirgo, su kariška uniforma, degančių akių. Man tai padarė didelį įspūdį. Kai pasakoju apie jį savo vaikams, primenu, kad senelis buvo ne tik kareivis, bet ir labai išsilavinęs žmogus. Vaikus mokė stropiai dirbti, taip pat etiketo taisyklių, ne mažiau svarbi buvo ir higiena. Mama kalbėjo, kad dukras netgi išmokė atsistumti nagų odeles, kad jie būtų tvarkingi, tai tik vienas niuansas, bet man labai įstrigęs.
Senelis buvo linksmas, papasakodavo daug visokiausių istorijų.
Kitas brolis, Petras Babickas, nors dažnai minimas tik kaip žurnalistas, Brazilijoje užėmęs tam tikras pareigas Lietuvos atstovybėje, buvo ir fotografas, tapytojas, liejo akvarele.
Kelis jo paveikslus esu mačiusi, vieną, nedidelį, turime ir mes. Apie Unę Babickaitę taip pat žinau, nes mano mamą vaikystėje ji globojo kartu su vyriausiu broliu Rimgaudu Babicku. Mama jos dėka galėjo mokytis baleto mokykloje. Unė gana griežtai žiūrėjo į asmeninę tvarką, dienotvarkę, gyveno gerai, turėjo daug prabangių daiktų, viskas pasikeitė grįžus iš tremties. Mano mama jos garbei gavo Unės vardą, nes Uršulė Unė Babickaitė buvo jos krikšto mama, o krikšto tėtis – Kipras Petrauskas. Aš irgi esu pavadinta močiutės vardu, tik ji buvo Kotryna, sovietiniais laikais neteisingai mane įregistravo. Kone visi pas mus giminėje turi po du vardus. Mažiausiai žinių turiu apie Kazį Babicką. Kai jis iš Lietuvos išvažiavo į Ameriką, kvietė atvykti ir mano senelį, sakė, kad laukia negeri dalykai, okupacija, bet senelis netikėjo, kad bus taip blogai, turėjo draugų Rusijoje iš carinės armijos laikų, todėl ir liko Lietuvoje. Išėjo taip, kad jį išdavė artimiausias draugas rusas, kuris ateidavo kartu pietauti prie vieno stalo“, – pasakojo S. K. Kasparavičienė.
Visi Babickų vaikai apdovanoti tam tikrais talentais. Uršulė Unė Babickaitė-Graičiūnienė (Une Bay) pasuko teatro meno keliu, vaidino kine, teatre, režisavo. Mokėsi ir dirbo Peterburge, Amerikoje, Londone, Paryžiuje, Lietuvoje. Neišvengė tremties.
Vytautas Babickas buvo Lietuvos karininkas, mokytojas, kalinys ir tremtinys.
Kazys Babickas – Lietuvos savanoris, karininkas, parengęs knygų apie karo mokslą, gavęs keletą svarbių valstybės apdovanojimų.
Petras Babickas – plataus profilio menininkas, poetas, prozininkas, publicistas, vertėjas, žurnalistas, fotografas, redaktorius, kino operatorius, radijo laidų organizatorius, pedagogas, dailininkas, kraštotyrininkas, muziejininkas, diplomatas, keliautojas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno Brazilijoje.
Pasak S. K. Kasparavičienės, kūrybiškumo genas šeimoje keliauja iš kartos į kartą, nemažai giminaičių, pusbrolių, pusseserių mokėsi muzikos, piešia. „Mes visi šiek tiek meno žmonės, iš giminės aidų tikrai esama“, – pabrėžė Skaistė Katryna.
Pašnekovė apgailestavo, kad niekuomet neteko viešėti Kupiškyje, lankytis Laukminiškiuose, bet žada tą būtinai padaryti kartu su savo vaikais, kad ir jie daugiau sužinotų apie prosenelius.
Patraukė tapyba ir grafika
S. K. Kasparavičienė gimė ir augo Kaune, šiame mieste gyveno iki 23 metų, mokslus baigė Vilniuje, Dailės akademijoje pasirinko dizaino studijas.
„Aš visada piešdavau, nuo vaikystės, nors ir grojau, šokau, lankiau čiuožimą.
Paauglystėje teko rinktis iš muzikos ir šokių. Lankiau Kauno 1-ąją muzikos mokyklą, paraleliai – šokius. Pirmoji mano šokių mokytoja buvo Kira Daujotaitė. Tai modernusis šokis, kuris labai patiko, bet suderinti visko nebesuspėjau, tad pasirinkau muziką.
Visą laiką ir piešdavau. Baigus muzikos mokyklą, reikėjo vėl galvoti, ar toliau tęsti mokslus šioje srityje, mama, teta dirbo konservatorijoje, atrodė, kad į mane kitaip visi žiūrės, ir nusprendžiau pamėginti stoti į Stepo Žuko aukštesniąją mokyklą. Nelankiau jokios dailės mokyklos, reikėjo pasiruošti stoti į Vilniaus dailės akademiją. Mokiausi pedagogikos specialybės kartu su oda, keramika ir apipavidalinimu.
Po trijų kursų pamėginau stoti į Dailės akademiją ir man pavyko. Pasirinkau dizaino studijas. Dabar jos išskirtos į interjerą, grafinį dizainą, tuomet buvo viskas viename. Pasirodė labai patrauklu, bet didžiulio pasitenkinimo nepajaučiau. Vis dėlto pamačiau, kad galiu, kad mane traukia tapyti, susidraugavau su spalvomis.
Tapyba ir grafika labai prilipo. Negaliu sakyti, kad esu menininkė, nes tikras menininkas turi tame procese dalyvauti nuolat, o aš tai darau pribėgdama.
Dalyvavau keliuose pleneruose, tačiau aktyviai nerengiau personalinių parodų.
Darbų yra, bet ne tiek daug. Štai mano vyras Algis Kasparavičius yra rimtas menininkas, skulptorius, turi menininko statusą, dalyvauja parodose, dirba su įvairiomis medžiagomis, metalu, akmeniu, kokios tik reikalingos idėjai įgyvendinti.
Dabar pasidariau sau kampelį, kad galėčiau ramiai kurti. Dizainas yra visada tarsi šalia, pagelbsti, kai dirbdama muziejuje rengiu parodas“, – apie savo veiklą kalbėjo pašnekovė.
Darbuose – vidiniai išgyvenimai
Kurį laiką gyvenusi sostinėje, ilgainiui Skaistė Katryna su vyru Algiu persikėlė į jo gimtinę, Dzūkiją, Lazdijus, čia gimė pirmoji jų atžala, sūnus Joris. Paskui kuriam laikui vėl buvo grįžusi į Vilnių, kol galiausiai apsisprendė šaknis įleisti Lazdijuose.
„Tai lėmė keli aspektai, reikėjo globoti sergančią anytą, be to, man tiko Dzūkijos gamta, paprastesnė, mažesnė erdvė, saugiau vaikams nei didmiestyje. Pati vaikystėje augau mieste, buvau labai judrus vaikas, reikėjo gamtos, verždavausi pas močiutę. Dabar mano vaikai džiaugiasi, kad gali gyventi arčiau gamtos“, – pasakojo S. K. Kasparavičienė.
Kartu su vyru ji augina dvi atžalas. Sūnui Joriui – 15 metų, dukra Saulė – dvylikametė. Anot Skaistės Katrynos, abu kūrybiški, ypač sūnus, nuolat piešia, konstruoja, svajoja tapti režisieriumi. Dukra labiau linksta į matematiką.
S. K. Kasparavičienei yra tekę darbuotis Lietuvos kino studijoje, taip pat ne pagal įgytą specialybę – vadybos srityje. Vėliau vienas po kito gimė dvi atžalos, jas augino. Pastaruosius penkerius metus dirba Lazdijų krašto muziejuje muziejininke.
„Mūsų muziejus nedidelis, turi penkis padalinius, aš organizuoju parodas, vedu edukacijas, ekskursijas“, – apie savo darbą pasakojo pašnekovė.
Skaistė Katryna džiaugėsi, kad sulaukia vyro paskatinimo kuo daugiau laiko skirti kūrybai. Idėjos dažniausiai gimsta vakarais, net naktį.
„Tada atsikeliu, bent užsirašau ar pasidarau eskizą, žinoma, dar yra savaitgaliai, atostogos. Naudoju mišrią techniką, kartais galvoju, kad galėčiau pereiti prie popieriaus, tekstilės, nesu atsidavusi tik aliejinei tapybai, būna, kad pereinu į tūrį, bet į nedidelį, masyvūs objektai ne man. Darbuose atspindžiu vidinius išgyvenimus, mėginu perteikti savo patirtį“, – kalbėjo menininkė.
S. K. Kasparavičienė su šeima mėgsta keliauti, nuo vaikystės daug skaito. Įsigijo sodybą, tad panaudoja savo kūrybinius gabumus puoselėdama aplinką.
Paklausta, ar įsigyveno Dzūkijos krašte, dešimtmetį čia praleidusi Skaistė Katryna atsakė, kad įsilieti į bendruomenę, artimiau susigyventi su aplinka padėjo darbas muziejuje.
Panašiai yra ir išvykus gyventi svetur, jei su pagarba žvelgi į bendruomenės papročius, kultūrą, tai būni priimtas ir gauni atgalinį ryšį.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur