DUNDULIŲ ŠEIMOS VERTYBĖS IR JŲ TĄSA – DUKROS IEVOS AKIMIS

„Kūrybiškumo genas“

Kupiškio kraštas gali didžiuotis, kad čia, Gyvakarų kaime, gimė, kurį laiką gyveno ir mokslus ėjo žymus Lietuvos istorikas prof. Bronius Dundulis. Vėliau jis su tėvais persikėlė gyventi į Žemaitiją, bet gimtinė visam laikui liko širdyje.

Tai atskleidžia ir pokalbis su vyriausia jo dukra dr. Ieva Šenavičiene (Dundulyte). Pašnekovė papasakojo apie savo tėvų mokslininkų šeimą.

Jos mama prof. Pranė Dundulienė buvo garsi Lietuvos etnologė.

Šis pokalbis atskleidė, ir kokią įtaką Ievai turėjo tėvai, visa namų aplinka, kokias gyvenimo vertybes padėjo suformuoti, kaip nulėmė jos gyvenimo kelią.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Užaugote žinomų mokslininkų Broniaus ir Pranės Dundulių šeimoje. Kokia buvo Jūsų vaikystė, mokykliniai metai? Ar jautėtės išskirtinė, o gal dėl tėvų žinomumo patyrėte ir išbandymų.

Aš gimiau Vilniuje, Žvėryne. Mano tėvų šeima ir mamos sesers Emilijos Obolėnienės šeima tada gyveno 4 kambarių bute Mickevičiaus g. 3. Teta Emilija lenkų okupuotame Vilniaus krašte buvo lietuviškų mokyklų mokytoja, už tai pakliuvo net į kalėjimą.

Su mumis taip pat gyveno bobutė Emilija Stukėnienė, mamos bei tetos mama, kuri senatvėje atsikėlė gyventi į Vilnių iš Pilypų kaimo nuo Švenčionių.

Tokioje bendroje šeimoje augo šeši vaikai – aš, metais jaunesnė sesė, trys tetos sūnūs ir dukra (ji tada mokėsi Kaune).

Kadangi mano tėvai buvo dėstytojai Vilniaus universitete, namuose šeimininkaudavo teta ir bobutė. Joms talkindavo tarnaitės, jaunos merginos, atvykusios ieškoti darbo į miestą. Už nedidelį mokestį, pastogę ir maistą jos įsidarbindavo Vilniaus šeimose, kol gaudavo darbą fabrikuose.

Visi mano pusbroliai lankė muzikos mokyklą, šiuos gabumus buvo paveldėję iš tėvo Antano, buvusio vargonininko, auksinių rankų žmogaus, gamindavusio netgi smuikus. Tad namuose nuolat skambėdavo muzika.

Stokojant butų darbuotojams, po Stalino mirties miesto valdžia Vilniaus universitetui paskyrė sklypus Antakalnyje ir leido statytis namus. Taip Karių kapų gatvėje ir aplinkinėse gatvelėse atsirado mokslininkų namai. Tėvai iš draugų pasiskolino pinigų, ir antrą klasę aš jau lankiau Antakalnyje.

Prieš savo kaimynus išskirtinė nesijaučiau, o ir mano tėvai tokių dalykų neskatindavo. Nebuvo dėl ko būti išskirtine, nes kaimynai irgi mokslo žmonės, o vėliau netgi tapo garsiais žmonėmis.

Priešais stovinčiame name gyveno matematikas Jonas Kubilius, būsimasis akademikas, Vilniaus universiteto rektorius, Seimo narys, ir inžinierius Aleksandras Čyras, vėliau akademikas, Vilniaus Gedimino technikos instituto įkūrėjas ir rektorius.

Kiek toliau stovėjo fiziko, būsimo akademiko Adolfo Jucio, klimatologo Vaclovo Ščemeliovo, chemiko Algirdo Lunecko namai. Gretimose gatvelėse gyveno gydytojai onkologas Pranas Norkūnas ir otorinolaringologas Pranas Pakonaitis, geografas Alfonsas Basalykas, kompozitorius Antanas Budriūnas, tapytoja Sofija Veiverytė, skulptorius Petras Aleksandravičius, architektas Eduardas Budreika ir kiti žinomi žmonės.

Visi buvo pažįstami, bendravo, o Juciai, Norkūnai, Budriūnai buvo artimi tėvų draugai. Mes, vaikai, buvome vieninga bendruomenė. Tada mieste mašinų beveik nebuvo, tad mūsų susitikimų, žaidimų vieta būdavo gatvė. Žinoma, tik tada, kai paruošdavome pamokas, tėvai į tai žiūrėjo labai griežtai.

Kokias vertybes Jums skiepijo tėvai? Ką labiausiai prisimenate iš jų auklėjimo? Ar tėvas pasakodavo apie studijas Paryžiuje, Prancūziją? Koks tėvo paveikslas Jums iškyla atmintyje?

Mano tėtis buvo žmogus, išaugęs laisvoje Lietuvoje, studijavęs Prancūzijoje, Sorbonos universitete, ir tai atsispindėjo jo asmenybėje. Septynerius metus pragyvenęs Paryžiuje, žavėjosi prancūzais. Juokaudavo, kad tikras prancūzas niekada nesigula tą pačią dieną, kurią kėlėsi.

Pasakodavo apie jų pamėgtas varlių kojeles, sraiges, svogūnų sriubą. Dažnai kalbėdavo apie Paryžių ir jo istorines vietas. Kai po daugelio metų ten lankiausi, man neprireikė miesto centro žemėlapio. Prisimindavo studentiškas atostogas, keliones po Europos šalis, ypač Norvegiją, vasaras Nicoje.

Tėtyje visą gyvenimą taip ir liko kažkas prancūziška. Drabužiais, manieromis buvo džentelmenas. Pastebėdavo moteris, jų aprangą. Mokėjo bendrauti. Gebėjo vertinti žmones. Buvo tolerantiškas kitų žmonių įpročiams (saikingam alkoholio vartojimui, rūkymui). Leisdavo jaustis laisvai. Pats nerūkė, beveik negėrė, nuo studijų metų Vytauto Didžiojo universitete Kaune liko ateitininkas.

Buvo nepaprastai sąžiningas, laiku ir tiksliai atsiskaitydavo su namą stačiusiais darbininkais. Kai gavo sklypą namui statyti, nors žemė tada priklausė valstybei, pats davė buvusiam sklypo savininkui kaimynui nemažą pinigų sumą, nors neprivalėjo to daryti. Turėjo tvirtas moralines nuostatas, niekada neprarasdavo orumo.

Visą gyvenimą tėvas buvo ištikimas savo įsitikinimams ir principams. Mokydamasis Telšių gimnazijoje ir gyvendamas pas dėdę kunigą Povilą Pukį, buvo ir liko nuoširdus katalikas.

Pukys buvo doras, veiklus ir protingas kunigas, pastatęs Stalgėnų, Pakutuvėnų bažnyčias, pastarąją savo lėšomis, pabaigęs statyti Plungės bažnyčią, sutvarkęs Žemaičių Kalvarijos bažnyčią, taip pat sovietiniais metais patyręs Sibiro kančias, ir puikiai tėvus suprato.

Sovietiniais metais pedagoginį darbą dirbantys žmonės į bažnyčią nevaikščiodavo, nes nenorėjo prarasti darbą ar pakenkti artimiesiems. Tad ir mano tėvas atvirai religinių jausmų nedemonstravo, pats mūsų religiškai neugdė, bet niekada nėra prieš tikėjimą pasisakęs.

Mokykloje buvome mokomos ateizmo, o namuose – močiutės ir tetos katalikų tikėjimo tiesų. Kartą paprašėme tėčio paaiškinti mokykloje išgirstą religijos kritiką. Tėtis patylėjo, tada pasakė: „Tikėjimo nereikia nei suprasti, nei aiškinti. Žmogus arba tiki, arba ne.“.

Kartais tėvo paklausdavome, kodėl 1941 metais grįžo į sovietinę Lietuvą, kai jam Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmojo sekretoriaus Stasio Bačkio buvo siūloma Rokfelerio stipendija Amerikoje.

Jis atsakydavo, kad buvo labai išsiilgęs tėvynės, tėvų, artimųjų ir norėjo darbuotis savo kraštui. Nesitikėjo persekiojimo iš sovietinio režimo, kurio iš tiesų nepažinojo, nes buvo jaunas, vos per trisdešimt, ir niekaip jam nenusikaltęs. Tad įsėdo į specialų traukinį, kurį įleido į Lietuvą sovietai, nes kitos tokios galimybės grįžti galėjo ir nebebūti. Vėliau iš mamos sužinojau, kad tėtį, pradėjusį dirbti Vilniaus universitete, sovietinio saugumo nurodymu buvo pavesta sekti saugumo užverbuotam medikui Juozui Markuliui.

Tėtis niekada nekeitė ir savo mokslinių pažiūrų. Grįžęs į Lietuvą, nesutiko sovietiškai perrašyti Sorbonoje apgintos daktaro disertacijos apie Napoleoną Lietuvoje 1812 metais. Vietoje to parašė dvi naujas disertacijas ir tapo habilituotu istorijos mokslų daktaru.

Nuo mažens rūpinosi mūsų kultūriniu išsilavinimu. Sekmadieniais susisodindavo į „Volgą“ ir vežiodavo po apylinkes. Nuolat primindavo, kad mašina reikia važiuoti atsargiai, nes jų draugo gydytojo Norkūno žodžiais, jei važiuosi ne daugiau, kaip 60 kilometrų per valandą, po avarijos liksi gyvas.

Gerai prisimenu šeimos keliones į Trakus, Kernavę, Giedraičius, Merkinę, Perloją, kur buvo Vytauto Didžiojo paminklas. Kelionių metu tėvai mums aprodydavo istorines vietas, pilkapius, paminklus, papasakodavo jų istoriją.

Drauge užsukdavome į pakelės miestelių turgelius. Juose galėjome rasti kaimiškos rūkytos dešros, kurios tada nebūdavo parduotuvėse, rūkyto kumpio, sviesto, grietinės, naminių paukščių.

Paukščius parduodavo gyvus, tad iki puodo vištos, antys, žąsys ir kalakutai vaikštinėdavo mūsų kieme. Ypač įstrigo šeimos rugpjūčio kelionės į Palangą senuoju plentu palei Nemuną. Tada užvažiuodavome į Veliuoną, jos dvaro rūmus, parką, kur augo tulpmedžiai, Raudondvario pilį, kitas Panemunės pilis. Jau baigiamosiose mokyklos klasėse, gal 1965 metais, tėtis nusivežė mus su sese į ekskursiją po Peterburgą (tuometinį Leningradą).

Kasmet vasario mėnesį su tėvais aplankydavome Jono Basanavičiaus kapą Vilniaus Rasų kapinėse. Mama mums liepdavo garsiai perskaityti ir įsidėti į galvą velionio žodžius, užrašytus ant paminklo: „Kada mes jau in dulkes pavirsim, jei Lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis.“.

Namuose tėtis mus mokė paprastų, bet naudingų dalykų. Mokydavo elgtis prie stalo. Sakydavo: „Jei norite išmokti gražiai valgyti, stenkitės gražiai valgyti ne tik tada, kai jus mato, bet ir tada, kai jūsų nemato.“.

Aiškindavo, kaip privalu elgtis viešumoje. Sakė, kad viešumoje kalbant apie kitus, nereikia minėti žmonių pavardžių, tik vardus. Nes taip gali ir pats patekti, ir kitą pastatyti į keblią padėtį, jei kas iš šalies nugirstų. Sakydavo, kad jei žmogus tave be pagrindo įžeidžia, nebūtina ginčytis. Geriausia pasitraukti ir nueiti.

Apskritai, kokia buvo mokslininkų šeimos buitis, kasdienybė, kaip jie dirbo, rašė, diskutavo. Ar kas nors padėjo auginti dvi pametinukes, jei neklystu, dukras, tvarkyti buitį?

Savo tėvą ir mamą pirmiausia matau prie jų darbo stalo. Kiekvienas savo kambaryje, į save pasinėręs, rašo ir rašo tekstus, knygas. Tada mums, vaikams, jų geriau netrukdyti, ypač tėčio. Jis tiek susikaupęs, kad nieko negirdi. Jis vyras. O mūsų šeimos variklis yra mama.

Kartais mama pakyla nuo stalo, bėga į virtuvę prie puodų, kuriuose gaminami šeimai pietūs. Dažnai tie puodai jau būna išvarvėję ar prisvilę. Mama garsiai kalba, nurodinėja, skuba, privalo visur suspėti. Emocijos, komandos šeimoje – mamos privilegija. Pas ją visą laiką kas nors ateina, kas nors jai skambina, ji kur nors bėga.

Darbas ir visi šeimos reikalai ant jos pečių. Tiesa, dar yra bobutė. Bobutė prižiūri daržą ir dar nesuvalgytus paukščius, augina triušius, be baimės juos pjauna. Ji tikra valstietė – griežta, santūri, drąsi, giliai religinga. Nieko nebijo, troleibusais važinėja be bilietų. Kai kontrolierius paklausia, iškėlusi galvą, atsako: „Aš savo jau atmokėjau!“ – ir stukteli į grindis lazda. Tie paklusniausiai nueina. Visgi būta proletariato diktatūros!

Šeštadieniais mama kepa pyragus. Pyragai mieliniai, ant viršaus saldi varškė ar rabarbarai su cukrumi. Ant pyrago mama kryžiuoja plonas tešlos juosteles, aptepa jas plaktu kiaušiniu. Man netyčia ant žemės nukrenta duonos riekė. Mama liepia ją pakelti, pabučiuoti, tik tada galiu išmesti. Ji užaugo varge, žino duonos vertę.

Mama yra labai jautrios širdies. Per ekspedicijas aplanko vaikų namus, globoja jų auklėtinius, kartais kurį nors pakviečia paviešėti į Vilnių. Išmaudo, pavalgydina, aprengia mūsų klasiokes iš nepasiturinčių namų. Mus moko moraliai elgtis ir teisingai gyventi.

Kiekvieną sekmadienį pas tėvus renkasi artimiausių draugų būrelis, vyksta pokalbiai, diskusijos. Tai fonetikos mokslų pradininkė Elzė Mikalauskaitė, žurnalistas, rašytojas, „Naujosios Romuvos“ įkūrėjas ir redaktorius Juozas Keliuotis. Jis sakė, kad kai sugrįžo iš antros tremties 1956 metais, tik vieninteliai tėvai įsileido jį į namus. Šalia jo lotynistas ir vertėjas Benediktas Kazlauskas, linksmas žmogus. Prie jų dažnai prisijungia fizikas Adolfas Jucys, gydytojas Petras Norkūnas, kompozitorius Antanas Budriūnas su žmonomis. Svečiuose esu ne kartą mačiusi lenkų istoriką lituanistą Jerzy Ochmański, kitų žinomų mokslininkų ir netgi Mariją Gimbutienę.

Matau, kaip mama sako tostus. Išdidi, iškėlusi galvą, lygiai tokia, kaip skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus sukurtame jos kapo bareljefe. Ji nesijaudina. Žino, kad ras žodžius, kurių reikia. Jos kostiumėlis gražus, elegantiškas, siūtas Vilniaus modelių namų dailininkės modeliuotojos.

Girdžiu, kaip ji kalba su tėčiu. Išgyvena, kad sovietmečio studentai istorikai visai neišmano Lietuvos istorijos.
Vienas per egzaminą jos paklaustas, kada gyveno Simonas Daukantas, atsakė: „Poledyniniame laikotarpyje.“.
Tai tokia buvo mama.

Ar tėvas Jus nusiveždavo į savo tėviškę Kupiškio rajone, Gyvakarų kaime? Jei taip, ką prisimenate iš tų apsilankymų.

Tėvas labai mylėjo savo gimtinę. Pasakodavo apie Kupiškio kraštą, gimtuosius Gyvakarus netoli Salamiesčio, jų sodybą, vaikystės kaimynus Zuozas, Kukulus, Laucius. Mėgstamiausias tėčio posakis būdavo: „Kupiškėnai geri žmonas, jų tiesūs kelaliai!“.

Vilniuje tėtis bendraudavo su mieste gyvenusiais kupiškėnais, su televizijos diktoriumi Henriku Paulausku, savo giminaičiais, ekonomistu, žinomu prekybos organizatoriumi Petru Kukeniu, žurnalistu Romualdu Gudu ir Regina Sabaliauskiene. Pas mus neretai užsukdavo ir tolima jo giminaitė, teta Vlada Rasiulytė.

O vieną kartą tėtis visą šeimą nusivežė į savo gimtinę Gyvakarus prie Salamiesčio. Čia jis gimė ir čia kažkada gyveno jo tėvai Jonas ir Paulina Dunduliai. Jų sodybos tada jau nebebuvo, bombarduojant ji sudegė per karą 1944 metais. 1934 metais, tėvams persikėlus gyventi prie Plungės, sodyba buvo išnuomota kaimynų Kukulų šeimai, kuri toje vietoje pasistatė naujus namus. Prie jų namo tėtis surado dar senelių sodintą obelį. Mums, vaikams, aprodė, kur gyveno mieli giminaičiai Lauciai, Zuozos, Skardžiai, kuriuos visą gyvenimą prisimindavo iki pat paskutinių dienų.

Kodėl pasirinkote fizikos studijas? Iš kur šios srities gabumai?

Nežinau, iš kur. Mokykloje nebuvo sunkūs visi dalykai, ją baigiau su aukso medaliu. Niekada nepaneigsiu, kad vaikui geras mokytojas svarbus, jis sudomina, paaiškina. Tačiau iš tikrųjų svarbiausias buvo mano pačios apsisprendimas.

Anksti supratau, kad jei mokysiuos sistemingai, nepraleisdama nė vienos pamokos, kuri iš tiesų nėra sudėtinga, suprasti bet kokį dalyką nebus sunku.

Tačiau jei dėl ligos ar kitų aplinkybių mokymosi grandinėje atsirastų spraga, ypač jei ji iš matematikos, iš tiksliųjų mokslų, nesugrįžusi atgal ir nepanaikinusi tos spragos, toliau galiu nieko nebesuprasti. Taigi dar nežinodama Imanuelio Kanto, suvokiau, kad ne prievarta, o įsisąmonintas būtinumas įgalina žmogų įsipareigoti pačiam sau.

Ir mokytojai, ir tėvai mokykloje man pranašavo literatūrinę ateitį. Aš puikiai rašydavau rašinius, lengvai eiliuodavau, o mano abitūros rašinys buvo pripažintas vienu geriausių Lietuvoje. Tačiau didžioji svajonė buvo medicina. Nors į mediciną su medaliu lengvai galėjau įstoti, vis dėlto tėvai mane atkalbėjo. Mama pasakė: „Tu esi labai jautri, dukrele, tau bus sunku nuolat matyti žmogaus kančią.“.

Pagalvojau, kad ji teisi, ir pagaliau nutariau rinktis kitokią profesiją. Tačiau mane gąsdino mokytojo darbas, kurį daugumai tekdavo išbandyti, baigus studijas. Tokia tada buvo tvarka, po aukštosios baigimo pagal įgytą specialybę reikėdavo atidirbti trejus metus. Tėvams pasakiau, kad stosiu ten, kur galėsiu nebūti mokytoja.

Tėtis iš savo europinio išsilavinimo aukštumų apgalvojęs dalykus, pasakė, kad istorija ir teisė yra politikos tarnaitės, ekonomika nėra ekonomiška, dar ir sausa, užsienio kalbos uždarame sovietiniame pasaulyje neturi perspektyvos, o lietuvių kalbai ir literatūrai dažnai tenkanti mokytojo duona. Tuo metu kaip tik pas mus apsilankė tėvų bičiulis fizikas Henrikas Jonaitis ir ėmė kalbinti mane stoti į fiziką, į gamybinę grupę, kuri nerengė mokytojų. Pasaulyje tada buvo didelė fizikos mada – „alyvų šakelė ir kosmosas“. Atsirado kosminiai laivai, puslaidininkiai. Ir aš apsisprendžiau. Atsimenu, kai pasakiau, kur įstojau, moteris, rengusi mano abitūros rašinį spaudai, apsiverkė.

Kodėl vėliau visgi pasukote į istoriją? Koks svarbiausias Jūsų, kaip istorikės, tyrinėjimų objektas?

Tėvai ir mokytojai neklydo. Nors fizika nebuvo sunki, lavino logiką, ugdė visų reiškinių sąsajos suvokimą, tačiau manęs ji nepatraukė. Gal kiek labiau sudomino kvantinė mechanika, kurią puikiai dėstė profesorius Antanas Bandzaitis.

Studentai labai mylėjome tada dar jauną puslaidininkių fizikos dėstytoją, vėliau profesorių, Aloyzą Sakalą, kuris mus gindavo nuo netikusių laborantų spaudimo. Po baigimo metus „pradirbusi“ Vilniaus konstravimo biure (iš tikrųjų ten nieko nedirbome, tik skaitydavome knygas), sužinojau, kad Lietuvos istorijos institute kuriamas Mokslo ir technikos istorijos skyrius, kuriam ieškoma įvairių mokslų specialybių jaunų žmonių, norinčių tyrinėti tų mokslų istoriją. Gavau biuro leidimą, padaviau dokumentus ir įstojau į fizikos istorijos aspirantūrą. Per trejus metus parašiau ir 1976 metais įteikiau gynimui disertaciją. Tada man buvo 27-eri. Tačiau tuo metu visi gynimai užstrigo dvejiems metams, nes keitėsi Vyriausiosios atestacinės komisijos Maskvoje sudėtis. Tad disertaciją apsigyniau tik 1978 metų pradžioje. Darbas buvo apie fizikos raidą Lietuvoje 1920–1940 metais, o netrukus šia tema išėjo ir pirmoji mano knyga.

Tuomet ji tapo anšlagu, jos gauti knygynuose laukdavo eilės. 1976 metais pradėjau dirbti Istorijos institute mokslo istorijos skyriuje, vėliau, išmokusi lenkų kalbą, persiorientavau į XIX a. Lietuvos istorijos temą, į dvasininkiją ir lietuvybę, su ja susijusius visuomenės sąjūdžius, o galiausiai – į 1863 metų sukilimą.

Archyviniais šaltiniais paremtas analitinis problemos tyrimas mane užvaldė tiek, kad mano darbas tapo hobiu, taigi, kaip sakoma, nuo tada ir nebedirbu.

Kaip šį karjeros posūkį vertino tėvai? Ar sulaukdavote iš Jų patarimų, kritikos?

Mano karjeros posūkį į istoriją tėvai įvertino teigiamai. Taip yra, kad mokslininkai nori, kad jų vaikai būtų mokslininkai, gydytojai – kad gydytojai, menininkai – kad menininkai, batsiuviai – kad batsiuviai. Jei paprašydavau, visada patardavo, nors buvo užsivertę savo darbais. Nežinau, ar nors vieną didesnį mano darbą kada perskaitė.

Ar kas nors iš šeimos, giminės toliau tęsia istorikų tradiciją?

Yra tokia „partija“. Mano vyras Antanas Šenavičius Vilniaus universitete baigė istoriją, yra istorijos mokslų daktaras.

Dėstė aukštosiose mokyklose. Vyras labai vertino mano tėvą kaip mokslininką. Kartą juokaudamas pasakė, kad į gyvenimo galą juos abu suvienijo Napoleonas Bonapartas. Mat tėtis savo karjerą pradėjo tirdamas Napoleono ryšius su Lietuva, o žentas savo karjerą baigė Napoleono Kodekso analize ir jo veikimu Lietuvoje.

Papasakokite apie savo šeimą.

Mano abu vaikai Aistė ir Vytautas, taip pat jų antrosios pusės, visi yra teisininkai. Gal į mokslus labiau linkęs sūnus, nes yra teisės mokslų daktaras, advokatas. Turiu keturis anūkus – Medą, Adomą, Augustiną, Emiliją. Jie visi dar mokiniai.

Kuo šiandien užsiimate? Ar labai nutolote nuo istorijos tyrinėjimų? Kokių, be istorijos, dar turite pomėgių?

Šiuo metu nebedirbu, nors nepaisant amžiaus, dar ir šiemet sulaukiau vyliojančio darbo pasiūlymo. Gaila, kad jo nebuvo anksčiau, kai turėjau daugiau jėgų. Priklausau Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetui. Su Kultūros, Turizmo fakultetų klausytojais lankau ekskursijas, muziejus, parodas, paskaitas, koncertus. Ten susitinku su buvusiais kolegomis, draugais, pažįstamais. Myliu operą, klasikinę muziką, knygas. Bendrauju su artimaisiais.

Nemažai keliauju po pasaulį ir Lietuvą. Myliu savo anūkus, ir ši meilė atima laiko. O kadangi visiškai nerašyti neišeina, savo malonumui užsiimu ir literatūrine veikla (bet tai privati paslaptis).

Ar tinkamai įamžintas Jūsų tėvų, nusipelniusių Lietuvos mokslui, tautos tapatybės, patriotiškumo formavimui, atminimas?

Manau, kad ne. Sunkiu tėvynei okupacijos metu jai nusipelniusių žmonių atminimas turėtų būti daug akivaizdžiau įamžintas. Deja, profesorių Dundulių indėlis į Lietuvos mokslą, kultūrą, lietuvių tautinės savimonės ugdymą sovietiniais metais iki galo neįvertintas.

Jų gimtosiose ir gyventose vietose nėra gatvių, pavadintų jų vardu. Ypač liūdna, kad Vilniaus universiteto Petro Skargos kieme nekabo jų atminimui skirtos lentos, kurios paprastai kabinamos nusipelniusiems universiteto mokslininkams. Džiugu, kad lentelę ant Pranės Dundulienės tėvų namo Pilypų kaime prikalė patys švenčioniškiai, už tai jiems dėkinga.

Tėvų atminimo renginius organizuoja buvę kolegos, mokiniai ar kraštiečiai savo iniciatyva. Tai dr. Aldona Vasiliauskienė, dr. Elvyda Lazauskaitė, dr. Žilvytis Šaknys, lietuvių kulinarijos paveldo puoselėtoja Birutė Imbrasienė, taip pat Kupiškio, Švenčionių savivaldybės. Dr. Aldona Vasiliauskienė drauge su rajono vadovybe surengė gražų Broniaus Dundulio gimimo 100 metų jubiliejaus minėjimą jo gimtajame Kupiškyje, kuriame dalyvavo Prancūzijos ambasadorius, kolegos istorikai ir gausiai Kupiškio gyventojai.

Iškilmingas mamos gimimo 100-mečio minėjimas jos mokinių iniciatyva vyko Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kai apie minėjimą buvo paskelbta per radiją, didelėje muziejaus salėje netilpo žmonės, suvažiavę iš visų Lietuvos kampelių.

Daugybė į renginį atėjusių žmonių liko stovėti už uždarytų muziejaus kiemo vartų. Mamos gimimo šimtmečiui skirtą mokslinę konferenciją surengė etnologas dr. Žilvytis Šaknys, kuris drauge su Lietuvos nacionaliniu muziejumi išleido ir jai dedikuotą konferencijos pranešimų rinkinį. Dr. Aldona Vasiliauskienė dėjo pastangų, kad Pranės Dundulienės atminimas būtų įamžintas pašto ženklu, bet to padaryti jai nepavyko.

Ar apsilankote tėvo gimtinėje? Ar kas nors Jus dar sieja su Kupiškio kraštu? Ar anūkai žino, iš kur kilę jų seneliai?

Seniau nors retai, bet apsilankydavome, kol buvo gyva kupiškėnų bendruomenei nusipelniusi tėvų atminimo puoselėtoja dr. Aldona Vasiliauskienė.
Ji pasikviesdavo mus į savo sodybą Skapiškyje, organizuodavo tėčio minėjimus. O mano vaikai ir anūkai, be abejo, žino, kas buvo jų seneliai ir proseneliai ir iš kur jie kilę.

Lanko jų kapus Vilniaus Antakalnio kapinėse, Plungės, Žemaičių Kalvarijos kapinėse. Sūnus domisi šeimos istorija, išsaugojo ir pagražino senelių namą.

Ar svarbu žmogui žinoti savo šaknis?

Taip, svarbu. Dėl to ir šitas interviu.

Apie Bronių Dundulį

Remiantis „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“, Kupiškio viešosios bibliotekos skelbiama informacija, istorikas, profesorius Bronius Dundulis gimė 1909 m. lapkričio 26 d. Gyvakarų kaime. 1916–1920 m. mokėsi Gyvakarų pradžios mokykloje, 1920–1924 m. – Kupiškio gimnazijoje. 1924 m. su tėvais persikėlė į Telšius.

1928–1933 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Studijuodamas paskelbė pirmuosius istorinius straipsnius apie Vytauto motiną Birutę, prof. A. Alekną, surašė gimtojo Gyvakarų kaimo vietovardžius (laukų, pievų, kelių ir kt. pavadinimus).

1933 m. gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą.

1933–1940 m. studijavo Sorbonos universitete.

1940 m. Sorbonos universitete jam suteiktas istorijos daktaro laipsnis. 1941 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Vilniaus pedagoginiame institute, Vilniaus universiteto Visuotinės istorijos katedroje.

B. Dundulis sovietinės cenzūros sąlygomis tyrė svarbias XV–XVIII a. Lietuvos politinės istorijos temas, panaudojo gausius šaltinius, užsienio literatūrą, padarė didelį poveikį lietuvių istoriografijai ir tautinio sąmoningumo ugdymui.

B. Dundulis, 50 metų be pertraukos išdirbęs Vilniaus universitete, 1992 m. išėjo pensiją. Vadovavo diplominiams darbams, buvo kandidatinių ir septynių daktarinių disertacijų oficialus oponentas.

1998 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Mirė 2000 m. rugsėjo 1 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur