„Kūrybiškumo genas“
Fizikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras, profesorius Pranas Juozas Žilinskas gimė ir iki paauglystės gyveno Argentinoje.
Vėliau su tėvais grįžo į Lietuvą. Kupiškėnai šį žmogų pažįsta kaip knygos apie tolimojoje Argentinoje gyvenusius lietuvius „Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai“ (2017) autorių.
P. J. Žilinsko akiratyje tie kupiškėnai atsidūrė neatsitiktinai. Mat jo tėvo giminės šaknys yra netoli Skapiškio, Totorių kaime.
Tad pokalbį su profesoriumi ir pradėjome nuo jo senelių gyvenimo istorijos.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Giminės ištakos
P. J. Žilinskas sakė, kad jo tėvas Pranas Žilinskas gimė 1910 metais Totorių kaime, 3 kilometrai nuo Skapiškio. Tuo metu šiame kaime buvo keliolika kiemų.
Pats kaimas greičiausiai susiformavo XVI amžiuje per Valakų reformą. Tada jis turėjo priklausyti Skopų valdoms. Kaip susidarė kaimas, tiksliai nežinoma. Tik aišku, kad 1791 metais kaime buvo Jono Žilinsko ir Tomo Žilinsko dūmai.
„Iš šeimos pasakojimų žinoma, kad Juozas Žilinskas, gim. 1859 m., mano senelis, su broliu Tamošiumi turėjo vieną valaką (apie 21 ha) žemės. Kaip jiems šis valakas atiteko, nežinia.
Senelis iš rąstų pastatė nemažą dviejų galų namą, klėtį, tvartą ir daržinę. Turėjo ir kalvę, kurioje buvo dumplės, ugniakuras, priekalas. Kad Juozas Žilinskas buvo kalvis, žinoma iš išlikusio jo karinės tarnybos Novoaleksandrovske (dabar Zarasai) dokumento.
Juozo Žilinsko ir Elžbietos Petronytės-Žilinskienės (gim. 1879), kilusios iš netolimo Gindvilių kaimo, šeimoje augo septyni vaikai: Petras (gim. 1903), Emilija (gim. 1904), Povilas (gim. 1906), Dominykas (gim. 1908), Pranas (gim. 1910), Albinas (gim. 1913) ir Ona (gim. 1915). Viengungis Tamošius gyveno kartu su Juozo šeima. Juozas Žilinskas mirė apie 1917 metus (tiksli data nežinoma) ir paliko vieną žmoną su būriu vaikų. Duktė Emilija mirė jauna.
Kiti užaugę vaikai pradėjo skirstytis. Petras netoli įsigijo ūkį. Povilas baigė mokytojų kursus Skapiškyje, tapo pradinių mokyklų mokytoju ir šeimos padedamas išvyko mokytojauti.
Dominykas ir Pranas, būsimas mano tėvas, emigravo į Argentiną. Albinas ir Ona su motina liko Totoriuose. Kiek vėliau, jau išsiskirsčius Juozo vaikams, Tamošius savo žemės dalį valdyti perdavė sūnėnui Albinui Žilinskui už globą iki gyvenimo pabaigos“, – pasakojo pašnekovas.
Pasirinko emigraciją
Anot P. J. Žilinsko, Dominykas ir Pranas nutarė emigruoti matyt dėl to, kad matė, jog gimtuose namuose per daug žmonių ir sunku motinai visus ant kojų pastatyti. Kodėl jie išvažiavo į Argentiną, nežino. Galima tik spėti, kad apie tą šalį ir ten išvykusius kupiškėnus gal buvo girdėję iš kaimynų. Ano meto laikraščiuose būdavo skelbimų, kvietusių ten vykti.
Gal paskatino ir ta aplinkybė, kad jų pusbrolis Julius Petronis iš Gindvilių, turėdamas 25 metus, 1927 metais jau buvo ten nuvažiavęs.
Iš Totorių 1928 metais, sulaukęs aštuoniolikos metų, išvyko Dominykas, o 1929 metais Pranas Žilinskas, kuris į Buenos Aires atvažiavo 1929 metų birželio 16 d.
Pasak P. J. Žilinsko, visi plaukdavo į Argentinos sostinę Buenos Aires, kur tada buvo vienintelis uostas, galintis priimti didelius laivus. Uoste žmonės užtrukdavo kelias dienas. Ten gaudavo maitinimą. Atvykdavo agentai atsirinkti atvykėlių darbams.
Argentinos žemėje
Dominykas išvyko į Komodoro Rivadavijos miestelį Pietų Argentinoje, Patagonijoje.
Pranui kliuvo žemės ūkio darbai kitoje vietovėje. Iš mamos pasakojimų žino, kad tėvas dirbo kukurūzų laukuose. Gyvenimo sąlygos buvo prastos.
Dieną vyravo karščiai, o naktys būdavo drėgnos. Teko nakvoti ir lauke po tiltais. Tokio gyvenimo nebepakentęs Pranas irgi nutarė važiuoti pas Dominyką.
„Ta vieta 1900 metais buvo ypatinga, nes gręžiant vandens gręžinį atrastas naftos telkinys. Pradėjo kurtis Argentinos ekonomikai svarbi naftos pramonės šaka.
Taigi atsirado naujų darbo vietų. Tėvas buvo apmokytas dirbti su vambzdynais, katilais. Su broliu abu prakuto.
Algos buvo pakenčiamos. Kur ir kaip jie gyveno, nežinau. Tik mačiau nuotraukų su mažais nameliais iš to meto.
Abu broliai įsigijo automobilius. Tėvas turėjo „Ford“, o Dominykas „Dodžes“ automobilį su mediniais ratais. Šių automobilių varikliai silpni, greičiai nedideli, bet pasivažinėti po apylinkes galėjo“, – pasakojo pašnekovas.
Komodoro Rivadavijos miestas buvo lemtinga vieta jo tėvų pažinčiai. Ten 1938 metais atvyko jo būsima mama Juzėfa Pociutė, emigrantė iš Lietuvos.
Ji buvo gimusi 1913 m. gruodžio 6 d. Žemaitijoje, Mitkalnio kaime, esančiame tarp Kražių ir Kelmės.
„Ten mama susipažino su tėvu ir pradėjo kartu gyventi. Prasidėjus ekonominei krizei, pragyvenęs beveik dešimt metų Patagonijoje, tėvas apie 1938 metus nusprendė persikelti į Buenos Aires.
Tada buvo netekęs darbo ir galvojo, kad dideliame mieste bus lengviau jį susirasti.
Apie tai žinau iš laiško, kurį tėvas rašė 1939 metų gruodžio 29 dieną namiškiams į Totorių kaimą, norėdamas pasveikinti su Kalėdomis. Tą laišką radau senoje troboje ant aukšto, kai giminaitis Virgilijus Žilinskas su seserimi buvo surengęs giminės susitikimą.
Tame laiške jis rašo, kad atvyko į Buenos Aires, dirba su Juliumi Petroniu fabrike, kur surenkami automobiliai. Komodoro Rivadavijos miestą apleido, nes norėjo įdomiau, linksmiau pagyventi, ir dabar gyvenimu nesiskundžia. Lietuvių draugijos gegužines rengia. Taigi yra kur pasilinksminti.
Prašo brolio, mamos parašyti, kaip jie gyvena, kai pasaulyje tokia sumaištis, suirutė (ant slenksčio buvo Antrasis pasaulinis karas).
Taigi iš laiško matyti, kad tėvui rūpėjo Lietuva. Įdomu ir tai, kad tėvas buvo baigęs tik 4 pradžios mokyklos klases, bet mintis dėstė aiškiai, nuosekliai ir stilius, laiško kalba buvo gera. Deja, laiškai iš Lietuvos Argentinos nebepasiekdavo ir tėvas ilgai nežinojo, kaip namiškiai gyvena, kas dedasi gimtinėje“, – prisiminė tėvo gyvenimo detales P. J. Žilinskas.
Pasak jo, ant to laiško buvo nurodytas ir tėvo adresas Argentinoje. Prieš keletą metų per „Google“ pasidomėjo, kur yra ta vietovė. Ten dar stovėjo kolonijų laikų namas. Šiandien šio namo nebėra.
P. J. Žilinskas papasakojo, kad tėvai neilgai tame name gyveno. Plėtėsi Buenos Aires ir Argentinos valdžia išsimokėtinai gyventojams duodavo žemės sklypus. Tad ir jo tėvas gavo 10 metrų pločio ir 50 metrų ilgio sklypą geroje vietoje netoli geležinkelio.
Iš ten netoli buvo jo darbovietė ir puikus susisiekimas su miesto centru. Tėvas tame sklype pasistatė plytinį namą. Lėšų statyboms buvo nedaug. Tai panaudojo ir senus langų rėmus. Išėjo gana dailus namukas su svetaine, miegamuoju, virtuve, kiemeliu ir vandens gręžiniu.
Vaiko akimis
P. J. Žilinskas gimė 1942 metų lapkričio 11 d. Argentinoje, Buenos Airių mieste. Tėvai suteikė jam dvigubą Prano Juozo vardą – vienas vardas tėvo, antras – mamos. Jo gimimo liudijime vardai parašyti ispaniškai – Francisco José. Du vardai būdingi to krašto vardų suteikimo tradicijai.
Mamos dokumente, išlikusioje identifikacijos kortelėje, parašyta Chosefa Pociote de Zilinskas, o tėvo kortelėje – Francisko Zilinskas.
„Aš gimiau tame name, kur tėvai nuomojo kambarėlį ir kurio adresas buvo užrašytas ant to laiško, kurį radau senos trobos palėpėje. Vėliau iki pat grįžimo į Lietuvą augau tėvo statytame namelyje. Tas namas prieš dešimt metų dar stovėjo. Mėgstu per „Google“ programėlę virtualiai pasivaikščioti po Buenos Aires. Šiuo metu pastebėjau, kad to namelio irgi nebeliko“, – sakė pašnekovas.
Pasak jo, Argentinoje tais laikais vyras laikytas šeimos galva ir svarbiausiu jos maitintoju. Žmonai skirtas namų šeimininkės vaidmuo. Svarbiausias jos rūpestis buvo namai ir vaikų auklėjimas. Toks šeimos modelis vyravo ir jo tėvų šeimoje. Tik tėvas dažnokai turėjo keisti darbą. Mat jis, kaip minėta, neturėjo gero išsilavinimo. Jam teko darbuotis audimo, vilnų plovimo fabrikuose. Jis gerai nusimanė apie audinius. Galėdavo pasakyti, ar audinys tinka, pvz., kostiumui, ar netinka.
P. J. Žilinskas papasakojo grįžimo į Lietuvą aplinkybes. Jo tėvas dalyvavo ir kairiosios pakraipos lietuvių draugijos veikloje. Apie 1950 metus susiformavo tokia lietuvių bendruomenė, tarp kurios žmonių brendo mintis, kad karas baigėsi ir reikėtų grįžti į Lietuvą, kur darbo žmonių valdžia.
Jiems ji atrodė pažangi. Tokia buvo ir sovietų propaganda, plitusi Argentinoje.
Organizuotas norinčių sugrįžti į Lietuvą išvykimas iš Pietų Amerikos. Tokia sovietų politika. Jie buvo suinteresuoti vykdyti šį planą ir kvietė išeivius grįžti.
Kas vyksta pokariu Lietuvoje, žinių nebuvo, laiškų negaudavo, kas dedasi Europoje, žinota irgi tik minimaliai. Argentinoje demonstruoti rusiški filmai piešė gražų Sovietų sąjungos vaizdą.
Žilinskai 1955 metais gavo leidimą grįžti į Lietuvą.
„Tėvams ir man su broliu išvykti iš Argentinos irgi reikėjo gauti leidimą. Kiekvienas turėjo įrodyti, kad šiai šaliai yra lojalūs. Reikėjo gauti gero elgesio pažymėjimą, įrodyti, kad nesi skolingas, nesi nusikaltęs, nešmeiši valstybės. Visa mūsų šeima gavo tuos pažymėjimus ir galėjo išvykti. Su mumis išvažiavo dar vienas lietuvis. Vėliau prisijungė dar 100 šeimų, į Lietuvą parvyko apie 300 žmonių“, – prisiminė pašnekovas.
Kelionė atvėrė akis
Žilinskų šeima keliavo į Europą su nuotykiais apie mėnesį. Su nepagražinta gyvenimo realybe tėvai susidūrė Sovietų sąjungos pasienyje, kai iš jų paimti visi pinigai, nes jiems pasakyta, kad valiutos negalima įvežti. Vėliau šiek tiek pinigų grąžino. Norėjo atimti ir argentinietiškus dokumentus, bet tėvai, kiek galėjo, jų išsaugojo.
Tėvui dar vienas šokas buvo, kai išlipęs iš traukinio kojų pamankštinti pirmoje stotelėje kirtus Lietuvos sieną, nerado žmonių, kalbančių lietuviškai.
Pasiekusią Vilnių jų šeimą pirmiausia apgyvendino „Naručio“ viešbučio palėpėje.
Tuometinė valdžia prisikvietė grįžti iš užsienio žmonių, bet jų apgyvendinimu nepasirūpino. Teko ir viešbučiuose kurį laiką jiems glaustis. P. J. Žilinskas teigė, kad jų šeimai netrukus pasiūlyta vykti į Kauną.
Tėvas pasvarstė, kad iš ten bus patogiau pasiekti Skapiškį ir visi ten išvažiavo. Juos nuvežė į butą Vytauto gatvėje. Tas butas, priklausęs gydytojui Musteikiui, buvo padalytas perpus į du butus po du kambarius. Ten jie ir įsikūrė. Tėvas pradėjo dirbti Kauno vilnonių audinių fabrike „Drobė“. Mirė 1984 metų sausio 18 dieną Kaune.
P. J. Žilinskas prisiminė pirmą kelionę į Totorius, kai grįžo iš Argentinos.
„Tėvas nutarė važiuoti į Totorius. Buvo žiema. Važiavome traukiniu iš Vilniaus į Radviliškį. Ten išlipę laukėme per naktį traukinio, važiuojančio pro Kupiškį ir Skapiškio geležinkelio stotį. Ten mūsų jau laukė tėvo brolis Albinas su arkliu kinkytomis rogėmis.
Susodino visus, antklodėmis apkamšė ir per Skapiškį keliuku patraukėme į Totorius per snieguotus laukus. Jaudinanti buvo kelionė tėvams ir susitikimas su broliais, seserimi. Tada aš buvau trylikos metų ir gerai viską atsimenu.
Giminės galvojo, kad turtuoliai parvažiavo iš Argentinos. Tik mūsų šeimos padėtis buvo kitokia. Tėvai prieš išvykdami ketverius metus nuomojo būstą. Namelį buvo pardavę, nes tikėjosi greitai gauti leidimą išvažiuoti, o tai užsitęsė beveik penkerius metus. Už namą gauti pinigai buvo beveik išleisti. Be to, tėvas tuo metu buvo bedarbis. Taip ir išgaravo didžioji dalis tėvų santaupų“, – pasakojo pašnekovas.
Mokykliniai ir studijų metai
P. J. Žilinskas 1961 metais baigė Kauno Adomo Mickevičiaus vidurinę mokyklą.
„Argentinoje su tėvais kalbėjau ispaniškai, o jie su manimi lietuviškai. Ten reikėjo pritapti. Tai tėvai iš manęs mokėsi ispanų kalbos. Lietuvių kalbos kursai irgi buvo šiokie tokie, bet didelės įtakos kalbos mokėjimui man nepadarė.
Atvažiavęs į Lietuvą lietuviškai iš pradžių nieko negalėjau pasakyti. Argentinoje buvau baigęs pradinę mokyklą, 6 klases. Lietuvoje mokytojai svarstė, ką su manimi daryti. Pagaliau nuspręsta pabandyti mane pagal amžių paskirti į 7 klasę. Pusmetį mokiausi lietuvių kalbos, kol prakutau. Taip ir baigiau be jokio atsilikimo lietuvišką mokyklą.
Mokykloje fizika sudomino jaunas mokytojas Janėnas, vėliau vadovavęs Žemės ūkio akademijos katedrai, tapęs profesoriumi. Mokykla turėjo labai gerą demonstracinį fizikos kabinetą.
Jo įranga, ko gero, ten buvo atkeliavusi iš sovietiniais metais uždaryto Kauno Vytauto Didžiojo universiteto. Ten daug laiko po pamokų praleisdavau su draugu Jurgiu iš paralelinės klasės. Taip susiformavo ir noras rinktis panašią profesiją“, – pasakojo pašnekovas.
Jis 1961–1966 metais studijavo radijo inžineriją Kauno politechnikos institute. Ten pavadino stoti pusbrolis Rimvydas Žilinskas, dėdės Povilo sūnus, pasakęs, kad Lietuvoje stinga inžinierių ir kad visada ras darbo, baigęs tą specialybę.
Studijų metais P. J. Žilinskas įsiliejo ir į meno saviveiklą. Dar mokykliniais metais jam teko groti mokyklos styginių orkestrėlyje mandolina, kurią buvo atsivežęs iš Argentinos. Taip pat dainavo chore ir grojo dūdų orkestre.
Tai institute irgi tęsė šią veiklą. Buvo dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ narys. Per penkerius studijų metus nepraleido nė vienos repeticijos.
Priėmė jį kaip baritoną ir į chorą. Per vieną repeticiją jam su choru stovint aukščiau, gerai buvo matyti apačioje visi šokėjai. Tarp jų į akį krito viena raudonskruostė mergina. Vėliau užkalbinęs ją sužinojo, kad ji Vida Augustinaitė iš Kupiškio krašto, iš Skodinių. Abu greitai rado bendrą kalbą, nes jo tėvas iš Kupiškio, ji žinojo Skapiškį, Totorių kaimą, kur ir jis važinėdavo. Taip prasidėjo jų draugystė, peraugusi į santuoką.
Kai Kupiškis tapo šeimos centru
„Vida baigė studijas metais anksčiau, gavo paskyrimą į Vilnių ir pradėjo dirbti inžiniere slaptoje gamykloje, kuri anuomet vadinta „pašto dėžute“. Kitais metais baigęs studijas ir aš sprendžiau klausimą, kaip man paskui savo merginą atvažiuoti dirbti į sostinę. Man pasisekė, kad tuo metu Vilniaus universiteto Matematikos ir fizikos fakultetas buvo padalytas į du savarankiškus fakultetus. Formuojamam fizikos fakultetui reikėjo inžinieriaus. Man tiko šis pasiūlymas. Kiti bendrakursiai norėjo dirbti inžinerinį darbą gamyboje, o ne mokslo įstaigoje.
Tad 1966 metais pradėjau mokslinį ir pedagoginį darbą universitete. Tais pačiais metais su Vida atšokome Kaune ir vestuves. Kupiškis tapo šeimos centru. Visos mūsų vasaros praleistos Skodinių kaime. Uošviui miesčionis žentas gal nelabai patiko, bet stengiausi, kiek galėjau, padėti ir šienauti, ir bulves nukasti“, – pasakojo pašnekovas.
Įsikurti jaunai šeimai Vilniuje buvo sunku. Darbus abu turėjo, o gyvenamojo ploto ne. Teko net P. J. Žilinsko tėvui minti valdžios slenksčius, kad kažkaip šis klausimas būtų išspręstas. Pagaliau šeima gavo kambariuką sename name su bendra virtuve, kol ateis eilė komunaliniam butui gauti.
„Vėliau ir Vida įsidarbino universiteto fonetikos laboratorijoje. Iš pradžių studentus mokė, kaip naudotis magnetofonais, diaprojektoriais ir pan. priemonėmis. Ten ji pradėjo ir savo mokslinę veiklą lietuvių kalbos srityje. Pasiūlė patyrinėti lietuvių kalbos ypatybes matematiniais metodais. Bet tai kita istorija“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis sakė, kad nenorėjo būti dėstytoju. Jam patiko darbas laboratorijoje. Mokslinės veiklos kryptys buvo elektroniniai ir optoelektroniniai keitikliai, matavimo technika, metrologija, fizikos terminologija.
Dėstytojauti turėjo pradėti tada, kai 1972 metais Vilniaus universitete baigė aspirantūrą ir Kauno politechnikos institute apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją „Holo efekto didelės varžos puslaidininkiuose matavimo aparatūros komplekso tyrimas“ (vadovai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Višakas).
„Anuomet baigusius studijas dvejiems metams imdavo į armiją. Vienintelis būdas to išvengti man buvo aspirantūros studijos. Kai apgyniau disertaciją, šios problemos nebeliko. Tokių į armiją nebeimdavo“, – tvirtino pašnekovas.
Pamažu jis apsiprato ir su dėstytojavimu. Visą gyvenimą paskyrė rimtiems fizikos mokslams, buvo studentų labai mėgstamas dėstytojas.
Nuo 1988 m. – docentas, nuo 1996 m. – profesorius. Daugelio mokomųjų knygų, vadovėlių, fizikos terminų žodynų, mokslinių straipsnių autorius.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos apdovanotas už reikšmingus darbus lietuviškos terminijos kūrimo, mokslo kalbos puoselėjimo ir visuomenės kalbinio švietimo srityje (2016).
Paklaustas, kaip šie kalbos dalykai atsirado jo mokslinėje veikloje, P. J. Žilinskas sakė, kad labiausiai domiesi tuo, kas nesiseka, ką nori perprasti. Jis daug metų šlifavo lietuvių kalbą, kuri jam sunkokai pasidavė. Dabar moka penkias kalbas. Be lietuvių, dar ir ispanų, anglų, rusų, italų.
„Rimčiau šnekant, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę labai stigo vieningo metrologijos žodyno, kad visi vienodai vartotų tuos pačius terminus, atsirado poreikis ir tarptautinio metrologijos žodyno, kad verčiant iš kitų kalbų tos srities dokumentus nekiltų jokių nesusipratimų. Tuos žodynus parengiau kartu su Vytautu Valiukėnu. Dirbau atliekamu laiku nuo dėstymo, mokslinių tyrimų. Vėliau parengiau fizikos ir dar kelių sričių žodynus su kitais kolegomis“, – pasakojo pašnekovas.
Apie dabartį ir artimuosius
Paklaustas, ką šiuo metu veikia, P. J. Žilinskas atsakė, kad dienos eina galinėjantis su ligomis ir geriant vaistus. Aktyviai judėti iš namų sunkoka, bet stengiasi nesėdėti vienoje vietoje. Neapleido ir intelektualinės veiklos. Rašo atsiminimus. Gal bus įdomu vaikams ir anūkams. Gal kada nors jie išvys dienos šviesą ir knygos pavidalu. Anksčiau yra parašęs ne vieną straipsnį almanachui „Kupiškis“.
Taip pat užsiima ir knygos „Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai“ vertimu į ispanų kalbą.
Neužmiršta ir keletą kartų per metus apsilankyti Kupiškio krašte. Skodiniuose tebėra jų geltonai dažytas namelis, Vidos tėviškė. Turi žmogų, kuris prižiūri aplinką. Žemę išnuomojo vienam ūkininkui, kuris gražiai ją tvarko. Žada atvažiuoti per Vėlines aplankyti artimųjų kapų. Patys nebevažinėja. Pasikliauja vaikų pagalba.
Nuotraukos iš asmeninio Prano Juozo Žilinsko albumo
Pašnekovas pasidžiaugė, kad jo artimiesiems dabar lyg ir viskas neblogai sekasi. Visi dirba, mokosi. Dukra Egidija Žilinskaitė-Juškienė studijavo geografiją ir ekonomikos magistrantūrą. Dirba finansininke vienoje užsienio firmoje. Jos sūnus Karolis tarptautinės transporto firmos vadybininkas. Augina du vaikučius Emilį ir Agotėlę.
Sūnus Justinas Žilinskas Mykolo Romerio universiteto teisės profesorius, rašytojas. Jo dukra Rusnė studijuoja Vilniaus universitete biologiją. Šiuo metu su „Erasmus“ programa tas studijas tęsia Italijoje. Sūnus Giedrius studijuoja drabužių dizainą Vilniaus dailės akademijoje. Anot senelio, pasisiuva mandrų drabužių ir vaikštinėja po miestą. Kitas sūnus Algirdas abiturientas, kur pasuks, dar nežinia. Seneliai džiaugiasi, kad atvažiuoja jiems žolės nupjauti.
Prakalbus, kas lemia žmogaus kūrybingumą, talento sklaidą, P. J. Žilinskas pasvarstė, kad tai labiausiai lemia aplinka, kurioje vaikas auga, bręsta.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur