KRISTINAI ĮDOMIAUSIA, KAIP UŽAUGA ŽMOGUS

„Kūrybiškumo genas“

Psichologė Kristina Vainienė (Urbonaitė) užaugo kupiškėnų žurnalistų, literatų Rimanto Urbono ir Eugenijos Urbonienės (Stančikaitės) šeimoje. Tai buvo netipiška, kūrybos, meno žmonių šeima. Jai nestigo ir tuometinei menininkų bohemai būdingų bruožų.

Su Kristina pasikalbėjome, kokia buvo namų atmosfera, vertybės, kokie didžiausi privalumai ir kokie sunkumai augant tokioje aplinkoje, kaip visa tai formavo jos pačios tapatybę, santykį su pasauliu.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Augino laisvi žmonės

Visokių versijų, anot Kristinos, galima pripasakoti atsakant į šiuos klausimus apie tėvų šeimą, iš ten atsineštas vertybes, apie savo tapatybę.

„Galvojau, kas mes esame. Su seserimi Ieva truputėlį apie tai pasikalbėjome ir nusprendėme, kad mus augino jauni ir laisvi žmonės. Ta laisvė svarbu iš tikrųjų. Tikrai mus labai laisvai augino, leido pasirinkti, ieškoti, klaidžioti, atrasti, remdavo. Nebuvo primetimo, kad būtinai turi kažką baigti, daryti taip, kaip visi, ar taip, kaip jiems atrodo. Buvo svarbus autentiškumas. Sakydavo, kad svarbiausia nemeluok sau. Pažiūrėk, pasvarstyk, kas tau tinka, kas netinka, paieškok savęs. Juk tau reikės gyventi.

Tokia aplinka buvo dėkinga kritiniam mąstymui formuotis, nes namuose vykdavo nuolatinės, nesibaigiančios diskusijos, debatai apie kūrybą, apie politiką. Gyvenome įdomiais, artėjančių didelių politinių, visuomeninių permainų laikais. Mano sesės yra linkusios į debatus, bet aš nelabai. Kažkodėl nenoriu“, – teigė pašnekovė.

Su sesėmis ji augo tarp knygų. Tėvai namuose turėjo didelę biblioteką. Joms mažoms skaitydavo knygas. Vėliau, paaugus, vykdavo ir kolektyviniai įdomesnių knygos ištraukų skaitymai, ir kūrinių aptarimai, citavimas.

„Aš turėjau skaitymo sunkumų, man buvo sunkiau išmokti skaityti. Tai tarp knygų būti buvo įdomu ir kolektyviniai skaitymai labai padėjo šiuo atveju“, – tvirtino Kristina.

Ji pabrėžė, kad tėvai įskiepijo pagarbą žmogui, nepaisant jo socialinės padėties, statuso, pareigų ar gyvenimo būdo. Iš jų išmoko bandyti suprasti kitą žmogų, paaiškinti jo elgesio motyvus, skaityti tarp eilučių. Tolerancijos įvairovei, kitokiems žmonėms.

Dažnai šeimoje darbas ir namai tarsi susimaišydavo. Dukros iš arčiau matė tėvų kūrybinę veiklą, pastangas.

„Pačios redakcijoje pusiau augome. Pamenu, kad Ieva dažnai eidavo ne į darželį, bet į redakciją. Tai „Kupiškėnų minčių“, tuomet dar „Komunizmo keliu“, laikraščio redakciją esame išvaikščiojusios skersai išilgai. Bet įdomiausia buvo lankytis Kupiškio spaustuvėje, stebėti, kaip surenkami tekstai. Vėliau man truputį ir korektūras teko skaityti. Taip vyko susipažinimas su tėvų profesija iš arčiau.

Man labai patikdavo, įstrigo rašomosios mašinėlės tarškėjimas. Ją tėvai ir namuose turėjo. Būdavo, kad vakare užmiegi su tuo tarškėjimu, o ryte prabudęs vėl girdi, kad tebetarška“, – pasakojo Kristina.

Ji pamena, kad reikėdavo rašančiam tėčiui netrukdyti, kad neišbaidytų mūzų. Taip formavosi suvokimas, kad kūryba rimtas dalykas. Įstrigo jo ranka prirašyti, pribraukyti lapai.

„Matėme, kaip gimsta tekstai, kaip vyksta kūrybiniai ieškojimai, tobulinimas. Toks reiklus sau darbo procesas“, – prisiminė pašnekovė.

Leido paklaidžioti

Visgi jos paklausiau, ar tėvai nepuoselėjo slaptų lūkesčių, kad ji tęs šeimos tradicijas, pasuks į žurnalistiką ar literatūrą.

Kristina atsakė, kad gal ir būta neišsakytų lūkesčių, bet niekada iš tėvų nejuto jokio spaudimo, kokias studijas turėtų rinktis baigusi mokyklą. Jie leido pasvarstyti pačiai ir rinktis tai, kas patinka.

Pašnekovė prisiminė ir savo ieškojimus. Psichologiją pasirinko ne iš karto. Tėvai leido paklaidžioti.

„Mokykloje gerai sekėsi tikslieji mokslai, matematika, fizika, Baigiau neakivaizdžiai ir „Fotono“ fizikos mokyklą. Pastarieji gabumai, matyt, iš tėčio. Jam tikslieji mokslai sekėsi taip pat gerai kaip ir literatūra, kalbos. Jis prireikus paaiškindavo, kaip spręsti matematikos uždavinius. Mamai tai buvo tolimi ir nesuprantami dalykai.

Tėtis buvo prasitaręs, kad studijuotų ekonomiką, jei būtų jaunesnis. Nežinau, ar tai turėjo įtakos man renkantis studijas. Labiau lėmė tai, kur stojo bendraklasiai. Norėjosi toliau išlaikyti draugystę. Linksmiau kartu su draugais studijuoti. Tad aš paskui jų būrį įstojau į tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją studijuoti ne ekonomikos, bet buhalterinės apskaitos“, – pasakojo Kristina.

Ji sakė, kad studijų pradžia buvo geras laikas pažinti save visai kitoje aplinkoje. Iki tol ji nežinojo, kas per dalykas yra psichologija. Mokykloje anksčiau nebuvo nei psichologų, nei šio dalyko pradmenų.

Studijuojant Kristinai patiko visi dalykai, kurie nebuvo susiję su specialybe. Tai filosofija, socialinė psichologija, istorija. Tuo metu keitėsi laikai. Žemės ūkio akademijoje pradėta mokyti ir Lietuvos istorijos nuo Šapokos.

Ji buvo ir studentiško folklorinio ansamblio, ir modernių šokių kolektyvo narė.

„Taigi save pažinti, išbandyti ir tobulinti akademijoje buvo gera vieta. Be to, supo ir puikūs žmonės. Gal todėl ten ir užsibuvau beveik trejus metus. Išėjau baigusi daugiau nei pusę studijų. Iš paminėtų mėgstamų dalykų pasirinkau studijuoti psichologiją dėl praktinio pritaikymo. Galvojau dirbti su vaikais, norėjau dirbti su vaikais“, – teigė Kristina.

Nelengva buvo apsispręsti, bet padėjo ir istoriniai įvykiai. Ji su kitais studentais dalyvavo 1991 metų sausio 13-osios įvykiuose. Mitingai, naktiniai budėjimai Sitkūnuose, prie strategiškai svarbių objektų Vilniuje tuo laikotarpiu buvo Kristinos studentiška kasdienybė. Ji sakė, kad neturi nuotraukų iš tų metų, nes vengė kamerų, saugojo tėvus, kad neužmatytų ir papildomai nesinervintų.

Po šių įvykių daug kas iš naujo permąstė savo gyvenimą. Ir ji tada suvokė, kad pagal specialybę kažin ar dirbs, kad reikia rinktis tai, kur linksta širdis. Pasakė apie tai tėvams. Jie palaikė, ką gi darysi.

„Tų pačių metų rudenį nebegrįžau į Lietuvos žemės ūkio akademijos buhalterinės apskaitos studijas ir 1992 metais įstojau į Vilniaus universitetą, čia sėkmingai baigiau psichologijos bakalauro ir magistrantūros studijas.

Mokymo programos tada labai pasikeitė, ypač lietuvių kalbos ir literatūros. Reikėjo pasimokyti, kad stojamuosius egzaminus išlaikyčiau. Tuo metu studijuoti psichologiją buvo daug norinčių, konkursas didelis. Psichologus rengė tik Vilniaus universitetas. Priimdavo iki 30 studentų. Rizikavau ir man pavyko įstoti. Kai mokiausi, patiko visi specialybės dalykai, nebereikėjo blaškytis“, – tvirtino Kristina.

Padėti per savo patirtį

Buvo įdomu sužinoti, kodėl pašnekovė visgi pasirinko vaikų psichologiją.

Kristina teigė, kad suaugę žmonės mažiau įdomūs nei vaikai. Šeimoje ji buvo vyriausias vaikas. Teko ir jaunesnes seses, vėliau ir mažiukus pusbrolius, ir pusseseres žiūrėti, saugoti. Ši vaikiška terpė nuo jaunumės gerai pažįstama ir sava.

Antra vertus, suaugusieji dažnai ir patys gali su savo problemomis susitvarkyti, kažkiek sau padėti, o vaikui reikia pagalbos.

„Dažnai intuityviai pajuntu, kokį sprendimą turiu priimti. Iš pradžių net nebuvau pagalvojusi, kad dirbsiu mokykloje, kad čia mano vieta. Jaučiuosi savo vietoje. Noriu padėti vaikams gal ir dėl to, kad mokykliniais metais ir man būtų pravertusi psichologo pagalba. Bet tokio specialisto nebuvo. Nežinau, ar būčiau pas jį ėjusi. Rašydama magistro darbą supratau, kad man yra disleksija, toks skaitymo sutrikimas. Iš šios problemos pati kapsčiausi. Tas dalykas niekur nedingsta, tik išmoksti su juo tvarkytis.

Iš savo patirties dabar galiu lengviau padėti vaikams, turintiems šią problemą, ją diagnozuoti. Savus iškart pamatai, pajauti. Tokie vaikai truputį kitaip suvokia pasaulį, truputį kitaip mokosi. Geriausias mokymasis yra tada, kai tau nesiseka, kai patiri sunkumų, tu išmoksti mokytis“, – apie savo patirtis kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad jei nebūtų visai jokių problemų, žmonės apskritai nesidomėtų psichologija.

Dvi bohemos pusės

Su Kristina pasikalbėjome ir apie bohemą, kurios šleifas anuomet lydėjo kone visus kūrėjus.

Prieš penkiasdešimt, keturiasdešimt metų buvo tarsi savaime suprantama, kad poetai, rašytojai ar kiti menininkai ne tik savo nerimą ar sielvartą skandina alkoholio taurėje, bet iš ten ir įkvėpimo kūrybai semiasi. Nuostabą kėlė keli to meto iškilūs kūrėjai, neieškantys ten įkvėpimo.

Meniškai sielai net madinga būdavo nors kelias dienas pakliūti į psichiatrinės ligoninės skyrių, pvz., Vilniuje toks buvo, o gal ir tebėra Vasaros gatvėje. Jei ten buvai, tai jau esi kūrybinio talento palytėtas, kitoks, kurį suprasti ir įvertinti ne kiekvieno nosiai.

Tokie individualistai, protestuojantys prieš įprastas gyvenimo normas, visais laikais priskirti bohemai.

Kristina papasakojo, kad jai teko būti šalia bohemos. Namuose lankydavosi aktoriai, poetai, iš tikrųjų garsūs žmonės. Būdavo visko. Visokie poezijos skaitymo vakarai, muzikos klausymas. Yra ir romantinė, ir tamsioji bohemos pusė.

Gal didesnį įspūdį jos draugams darydavo tai, kad iš arti gali matyti tokius žmones, būti šalia jų, pažinti jų kūrybą.

„Tamsioji pusė tai priklausomybių liūnas, žmogaus polinkis į visokius kraštutinumus, kai velniai ir angelai yra vienoje vietoje.

Studijų metais dirbau vieno teatro drabužinėje. Ten irgi prisižiūrėjau teatro užkulisių. Spektaklio metu vienas veiksmas vykdavo scenoje, o kitas, ne mažiau įdomus, už scenos.

Aš ne bohemos žmogus. Šių dalykų tolerancija atėjo su amžiumi. Tėvui gal labai sunku buvo, nes aš buvau kritiškas vaikas. Mėgau ribas braižyti, pasakyti, ką galvoju. Nežavėdavo manęs bohema, nes matydavau tą kitą, nepagražintą, gyvenimo pusę. Kūrybinis talentas žmogui yra ne tik Dievo dovana, bet kartais būna ir savotiškas prakeiksmas. Bet nepritariu nuostatai, kad kūrėjas būtinai turi būti priklausomas nuo alkoholio ar kažko kito. Ne visi menininkai būna komplikuoti žmonės, nepaisant to, kad atsikratyti nerimo ir įtampos visada sunku.
Šiais laikais nebėra to lygybės ženklo, pavyzdžiui, alkoholis ir kūryba“, – tvirtino Kristina.

Nepamesti savęs

Ši gyvenimo patirtis jai irgi padeda darbe. Greitai pamato, suvokia, kad kažkas negerai, kad vaikas savo šeimoje gali turėti su alkoholizmu susijusių problemų. Pasišneka, paklausinėja per save, per savo patirtį. Ši priklausomybė tebėra didelė visuomenės, šeimų problema. Ji suniveliuoja visus. Tokiais atvejais nebesvarbu, ar tu kūrybingas, ar ne.

Dėl to labai kenčia vaikai. Ši kančia pasireiškia tam tikrais bruožais, kuriuos atpažinęs, gali tokiam vaikui padėti. Čia kaip ir disleksijos atveju reikalinga tam tikra pagalba.

„Vaikams, kurie auga priklausomybių turinčiose šeimose, svarbu nepamesti savęs. Jei reikia, jie turėtų kreiptis pagalbos, nes yra žmonių, galinčių juos suprasti, galinčių rasti žmones, kurie gali pakalbėti apie tuos dalykus. Pradėjus kalbėti, paaiškėja, kad ir šalia esantis išgyvena panašius dalykus, kad to nereikia gėdytis. Sunku ilgai tuos skaudulius savyje nešioti. Išsikalbėti būtina. To šiems vaikams ir linkiu“, – kalbėjo Kristina.

Panašumai ir skirtumai

Pašnekovės paklausiau ir apie jos dukras. Ar jos irgi turėjo laisvės rinkdamosi profesijas, gyvenimo kelią.

Kristina sakė, kad nedarė įtakos dukrų apsisprendimui. Jos rinkosi studijas pačios. Vyresnioji Julija yra bendrosios praktikos slaugytoja. Dirba Vilniuje „Kardiolitos“ klinikoje. Kartais pagalvoja, kad norėtų ir kažką kita išbandyti. Kol kas nieko nekeičia, tai gal viskas gerai. Pataikė ten, kur norėjo.
Jaunylė Vilija dabar gyvena Nyderlanduose. Leideno universitete studijuoja politikos mokslų magistrantūroje ir dirba su projektais.

„Skirtingi vaikai. Vienas praktiškas, arčiau žemės, o kitas padebesinis. Vilija arčiau mano seserų Veronikos ir Ievos. Mane su seserimis vienija tai, kad visos dirbame su žmonėmis. Tik man įdomus atskiras žmogus, o sesės į žmonių grupes orientuotos, dirba su socialiniais tinklais ir panašiai.
Kaip jau minėjau, man įdomiausia vaikas. Labai patinka stebėti, kaip auga, keičiasi, bręsta žmonės. Ateina pradinukas, o išeina dvyliktokas, o tu esi jo kaitos liudininkas“, – pokalbio pabaigoje sakė Kristina.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur