IEVA URBONAITĖ APIE „CARITĄ“: „ČIA DAUG TIKRO GYVENIMO“

„Kūrybiškumo genas“

Dar viena talentingos Urbonų giminės atstovė, šviesaus atminimo žurnalistų Eugenijos ir Rimanto Urbonų dukra Ieva Urbonaitė.
Prieš beveik trejetą metų žurnalistiką ji išmainė į kiek kitokią, bet artimą veiklos sritį, Ieva yra Lietuvos „Carito“ komunikacijos koordinatorė.

Carito“ esmė – tarpusavio pagalba, žmogaus ryšys su žmogumi. Nes šiandien aš padedu, rytoj galbūt man reikės padėti. Nėra jokio mistinio „Carito“, kuris pasirūpina vargstančiais. Tai kiekvieno žmogaus gailestingas žvilgsnis, nevertinantis požiūris, o reali pagalba, kuo galiu“, – tikino pašnekovė.

Jurga BANIONIENĖ

Ieva, daug metų dirbote žurnaliste, šiandien esate Lietuvos „Carito“ komunikacijos koordinatorė. Kaip atsidūrėte šioje organizacijoje ir kodėl būtent „Carite“?

Eiti darbuotis į „Caritą“ apsisprendžiau po paramos rinkimo akcijos Ukrainai spaudos konferencijos, kurią paprašė vesti tuometinė Lietuvos „Carito“ vadovė.

Didelį įspūdį padarė pažintis su joje dalyvavusiu Lietuvos garbės konsulu Luhanske Robertu Gabulu.

Prasidėjus plataus masto karui jis iki paskutinio nesitraukė iš Irpinės. Kaip diplomatas turėjo visas galimybes, bet aplinkoje buvo žmonių, kuriais reikėjo pasirūpinti, todėl liko su jais, o paskui visi drauge gelbėjosi.

R. Gabulas, su kuriuo bendradarbiaujame, iki šiol padeda be maitintojų likusioms gausioms šeimoms, telkia paramą pažeidžiamiausiems, seneliams, vaikams, ligoniams, kuriais pasirūpinti prašo fronte esantys kariai.

Atsiliepdami į R. Gabulo prašymą padėti prie Lvivo prisiglaudusiems vaikų namams iš Luhansko, kuris yra okupuotas ir kurio adresu iki šiol registruota Lietuvos garbės konsulo Luhanske atstovybė, „Caritas“ kvietė Lietuvos žmones aukoti autobusiukui.

Ačiū kiekvienam, kuris prisidėjo, surinkome 10 tūkst. eurų.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, kodėl esu „Carite“. Čia daug tikro gyvenimo. Kančios, bet ir neįtikėtino gerumo. Čia mano mažai tampa mūsų daug.

Ar anksčiau teko turėti kokių nors sąsajų su šia organizacija?

Taip, neatlygintinai talkindavau „Caritui“, paprašyta padėti komunikacijos srityje. Taip pat su kolega esame vedę komunikacijos mokymus vyskupijų „Carito“ bendruomenėms.

Kiek laiko čia dirbate, kaip jaučiatės užsiimdama šia veikla?

Spalį bus treji metai. Jaučiuosi dirbanti atsakingą, atkaklumo reikalaujantį, bet įkvepiantį ir prasmingą darbą.

Kaip ir kiek jis artimas žurnalistikai?

Labai artimas. Pati rašau tekstus, vedu laidas, „Carito“ komunikacijai labai pasitarnauja darbo įvairiose žiniasklaidos priemonėse patirtis, ryšiai.
Nesu profesionali fotografė, bet taip pat ir fotografuoju, filmuoju. Taigi, savo gebėjimus galiu išskleisti šimtu procentų ir negana. Turiu daug ko mokytis.

Lietuvos „Carito“ misija – telkti pagalbą vargstantiems ir būti jų balsu. Pirma dalis suprantama, pagalbos telkimas, o ką reiškia būti vargstančiųjų balsu?
Man tai reiškia kalbėti ne „apie“ o „su“. Taip pat ir laidose, jei sutinka pažeidžiami žmonės. O tam irgi reikia drąsos.

Todėl esu dėkinga „Carito“ bendradarbiams, savanoriams, kurie įžodina sunkumų patiriančių žmonių patirtis.

Tai padeda mums vieniems kitus geriau pažinti. Mažiau rūšiuoti, labiau suprasti.

Mums, kaip „Caritui“, ieškoti taiklesnių pagalbos priemonių, o priimantiems politinius sprendimus – atsižvelgti į pažeidžiamiausius.

Iš arti matote „Carito“ veiklą. Kokia ji, ar jaučiatės esantys arti tų, kuriems labiausiai reikia?

„Carito“ esmė – tarpusavio pagalba, žmogaus ryšys su žmogumi. Nes šiandien aš padedu, rytoj man galbūt reikės padėti. Nėra jokio mistinio „Carito“, kuris pasirūpina vargstančiais.

Tai kiekvieno žmogaus gailestingas žvilgsnis, nevertinantis požiūris, o reali pagalba, kuo galiu. Net jei tai „tik“ pakalbinti kaimyną, ne priešiškai, o draugiškai pasisveikinti su „netikusiu paaugliu“.

„Carito“ rankos – beveik 4 tūkst. savanorių visoje Lietuvoje. Ir mūsų visų tikslas, kad pagalbos tinklas ne trūkinėtų, o stiprėtų.

Kuo arčiau žmonių, tuo stipresni esame, nes galime atpažinti net ir nematomą skurdą – vienišumą, apleistumą, nemeilę.

Per praėjusius metus „Caritas“ Lietuvoje padėjo per 68 tūkst. žmonių: 21 783 alkstantiems; 20 000 stokojančių aprangos, apavo ir būtiniausių daiktų; 10 200 karo pabėgėlių; 4 865 nedirbantiems, gaunantiems socialinę pašalpą; 4 497 šeimoms; 3 321 vaikui; 3 117 senelių; 3 082 pabėgėliams ir migrantams; 2 282 patiriantiems benamystę; 1987 vienišiems; 1447 sergantiems; 1180 turintiems negalią; 780 teistiesiems ir jų artimiesiems; 574 kenčiantiems nuo priklausomybių; 69 nukentėjusiems nuo smurto. Taigi pagalbos sričių daug, o „Caritas“ Lietuvoje labai įvairus.

Vienuose miestuose ir miesteliuose gerai veikia, kuriasi jaunojo „Carito“ grupės, „Carito“ globojami vaikų dienos centrai, kituose dar turi potencialo.
Tačiau kad ir pasirinkus siaurą pagalbos sritį, esmė išlieka ta pati – būti net ne arti, o su žmonėmis, kurie patiria materialinį, dvasinį skurdą, ir pagal išgales padėti, telkiant savanorius, geradarius.

Karas Ukrainoje Lietuvos „Carito“ veiklą tarsi pakėlė į naują lygmenį, atsirado dar daugiau atsakomybės, įsipareigojimų karo pabėgėliams, veiklos tarptautiniu mastu. Žinau, kad ir Jūs lankėtės Ukrainoje. Kokia buvo šios misijos esmė?

Kai Ukrainoje lankėmės 2023 metais, mūsų tikslas buvo ne tik perduoti Lietuvos žmonių paramą Ukrainos „Caritui“, kuris rūpinasi civiliais karo zonose ir perkeltais į šalies gilumą.

Buvo svarbu susitikti su „Carito“ kolegomis, apkabinti juos, išgirsti asmenines istorijas.

Labiausiai įstrigo, kaip žmonės, atpažinę, kad esame nevietiniai, ateidavo padėkoti, kad nebijojome pas juos atvykti.

Pasakodavo savo istorijas, kaip bėgo, kur glaudėsi prasidėjus karui, kaip ieškojo artimųjų. Žmonės su ašaromis dėkojo Lietuvai už palaikymą ir už tai, kad neleidžiame jų pasauliui pamiršti.

2024 m. kelionės į Ukrainą metu lankėme „Carito“ pagalbos teikimo vietas, prie kurių savo lėšomis prisidėjo ir Lietuvos žmonės.

Išgirdome iš kolegų, kaip keičiasi poreikiai, nors daug kur išlieka tie patys – tiesiog padėti išgyventi.

Savo kailiu patyrus, ką reiškia kelis kartus per naktį bėgti į slėptuves, net jei turi virš galvos stogą, nebeišeina atsimušinėti nuovargiu karo temai.

Gaila, šią vasarą man nepavyko prisijungti prie vykstančiųjų į Ukrainą, bet didžiuojuosi kolegomis, Panevėžio arkivyskupijos „Carito“ vadove Roberta Daubaraite ir Kauno arkivyskupijos „Carito“ kapelionu kunigu Mantu Šideikiu, kurie atstovavo „Caritui“ Lietuvoje, nepaisant intensyvėjančių atakų, kasdienybe tapusių ir Vakarų Ukrainoje.

Neabejoju, kad ten įgytos patirtys liko atmintyje. Ką parsivežėte?

Regimai – „Alert“ programėlę telefone, kuri garsiniu signalu praneša apie oro pavojus skirtinguose Ukrainos regionuose.

Turiu prabangą galėti išjungti šiurpų jos garsą, kitaip nei Ukrainos žmonės, ketvirtus metus tęsiantis plataus masto karui. Dalis jų karo pabėgėliai nuo 2014 m., taigi, vienuoliktus metus.

Nemažai tokių žmonių veidų parsivežiau iš Žytomyro, per kurį prasidėjus plataus masto agresijai judėjo didžiuliai migracijos srautai. Jei 2022 metų pradžioje Žytomyro „Carite“ dirbo tik jo vadovas tėvas Olegas ir dar vienas žmogus, rudenį – jau 76. Vaikams draugiškoje Žytomyro „Carito“ erdvėje vaikų skaičius šoktelėjo nuo 280 iki 1046.

Į „Caritas-Spes Ukraine“ socialinę virtuvę pasiimti maisto kasdien ateina ne tik Žytomyre gyvenantys karo pabėgėliai. Aukotojų dėka apie 400 maisto davinių išvežiojama gyvenantiems 30 kilometrų atstumu, apie 110 davinių – 100 kilometrų atstumu, kur neprieinama būtiniausia pagalba. Čia sulaukėme ypač daug padėkų už paramą, kurias perduodame Lietuvos žmonėms, per „Caritą“ aukojantiems Ukrainai.

Įsirašė 49 metų amžiaus ekonomistės Natalijos veidas. Į Žytomyrą ji atvyko su tėčiu, kuriam 74-eri. Pirmą kartą 2014 m. netekusi namų, ji iš Donecko persikraustė į tėvų namus Bachmute, iš jo bėgo į Žytomyrą.

Į socialinę „Carito“ virtuvę Natalija atnešė mėlynių, kurių pririnko miške, ir buvo padrąsinta pati ateiti pasiimti maisto sau ir tėčiui, kurį slaugo, tad negali dirbti. Natalija su ašaromis dėkojo „Carito“ aukotojams už paramą Ukrainos žmonėms sunkiu šaliai metu.

Širdyje nešiojuosi Mykolą, kuriam turbūt 67 metai. Iš Sloviansko su 14 artimųjų jis išvažiavo 2022 m. balandį, kai aplink viskas degė. Prieš tai koronaviruso infekcija visi sirgo. Uošvę palaidojo, o žmoną ištempė iš kito pasaulio: į Žytomyrą tiesiai iš reanimacijos vežėsi.

Mykola didžiavosi gavęs darbą mokykloje, ir kad yra geriausias kiemsargis mieste. 31-us metus Murmanske žvejybiniame laive dirbo. Išėjo į pensiją – prasidėjo karas. Tačiau išmokų negauna, nes „rusai pensiją užblokavo“. Su dukra ir martele, kurioms taip pat pavyko įsidarbinti, išlaiko 14 artimųjų, todėl pagalba maistu labai svarbi.

Kai kalbėjomės, Mykolos namuose Slovianske buvo apsigyvenę ukrainiečių kariai. „Vaikinai tvarkingi, skaitiklių duomenis siunčia“, – džiaugėsi tada Mykola, tikintis, kad karas greitai baigsis, grįš namo ir vyks pensijos ieškoti.

Nebeatsimenu vardo, bet įsiminiau veidą moters, kuri pasiėmė globoti šešis be tėvų likusius vaikus, „nes kur jiems dėtis“. Irgi persikėlusi į Žytomyrą iš pafrontės. Kai atakavo Žytomyrą, galvojau ir apie kitus čia sutiktus žmones, paauglius, senelius, diena iš dienos jiems padedančius „Carito“ darbuotojus bei savanorius.

Fotoreportažus ir pokalbius iš kelionių į Ukrainą dedu į svetainę caritas.lt, taip pat skleidžiu per žiniasklaidos priemones, kviesdama pagal išgales prisidėti prie pagalbos karo alinamos šalies žmonėms, kurių tik daugėja.

Speciali sąskaita
Gavėjas: Lietuvos „Caritas“
Kodas: 192066334
Sąskaitos Nr. LT257300010115125026
Swedbank

Darbas šioje organizacijoje keičia žmonių gyvenimus. Kaip Jus pakeitė darbas „Carite“?

Pradėjau dažnai verkti, bet ir džiaugsmo, tikrumo, prasmės daug patiriu.

Pirmais darbo metais įsirėžė tuometinės Lietuvos „Carito“ vadovės (dabar socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Deimantė Bukeikaitė) poelgis.
Per rimtą susitikimą į duris pasibeldė žmogus, kurio išorė, kvapas akivaizdžiai išdavė patiriamus sunkumus, o ji atsiprašė visų susirinkusių ir palydėjo tą žmogų į trečią aukštą. Neskubindama, pakalbindama, koks vardas, kaip sekasi. Kai grįžo, tęsėme.

Kartais dar pasimetu, kas yra priemonė, o kas tikslas, bet „Caritas“ grąžina į kelią.

Kas Jus labiausiai motyvuoja šiame kelyje?

Žmonių gerumas, kolegų, „Carito“ savanorių atsidavimas, aukotojų dosnumas, kad savivaldybės, regioninė ir nacionalinė žiniasklaida palaiko „Carito“ misiją.

O dabar sugrįžkime į gimtinę. Užaugote kūrybiškoje aplinkoje, žurnalistų šeimoje. Ar tai turėjo įtakos, kad pasirinkote tėvų specialybę?

Labai nuo to bėgau, bet nepabėgau. Žurnalistikos studijų nesirinkau, bet daugiau nei 30 metų dirbu šioje srityje.

Iš arti matėte tėvų darbą. Kokia kasdienybė Jus supo?

Kaip šiandien matau: pasaulio problemų ir įdomių žmonių istorijų pagauti tėvai. Girdžiu – nuo paryčių kaukši rašymo mašinėlė. Pilna virtuvė dūmų.
Dabar atrodo neįtikėtina, bet ir redakcijoje visi visur rūkydavo!

Kol gyvenome name be patogumų, mus su sese Kristina tėvai prausdavo redakcijos fotolaboratorijoje, kur buvo vonia. Redaktoriaus pavaduotoja Eleonora Vaičeliūnienė kasmet pamatuodavo mūsų ūgį ir ant redaktoriaus durų staktos užbrėždavo brūkšnį.

Jei tėvai namie – skaito. Diskusijos, kokia yra ir kokia turi būti žurnalistika. O labiausiai prisimenu ir džiaugiuosi tėvų atvirumu mūsų vaikystės, paauglystės, jaunystės draugams ir ieškojimams.

Ar kūrybiškumo genas perduodamas iš kartos į kartą?

Manau, kad kūrybiškumo genas yra savarankiškas ir savarankiškai keliauja iš kartos į kartą ar kur tik užsimano!

Daug metų krimtote žurnalistės duoną, dirbote portale „15min“, prieš tai Lietuvos vyskupų konferencijos atstove spaudai, naujienų agentūroje ELTA, portaluose „Delfi“, „Bernardinai.lt“, žurnale jauniems LUX, Panevėžio regioninėje spaudoje ir televizijoje. Tikriausiai, kiekviena darbovietė suteikė tam tikros patirties. Kas labiausiai įsiminė?

Skirtingi gyvenimo etapai – nevienodos, vertingos patirtys. Pažadu kažkada apmąstyti, o kol kas esu čia ir dabar, ir ateityje. Net CV, gyvenimo aprašymą, kai prireikia visokioms paraiškoms, kančia surašyti atsimenant, kas, kur ir kada buvo.

Ar nepasiilgstate žurnalistikos?

Pasiilgstu. Labiausiai redakcijos, kolegų, pasikeitimo mintimis.

O kaip Kupiškis. Tenka grįžti?

Kupiškis man labai brangus, gražus ir mielas. Čia gyvena mano sesė Kristina, krikšto tėtis Kaziukas, palaidoti tėvai. Mintimis grįžtu dažnai, pasvajoju apie butuką ar namuką. Dar nebuvau Kupiškio baseine!

Kas čia labiausiai šildo, traukia?

Kad tėviškė. Kupa kupa.

Ar į Jūsų darbotvarkę patenka Kupiškis, domitės „Carito“ veikla šiame mieste?

Atkreipiu dėmesį į bet kokį judesį Kupiškyje. Būtent nuo pristatymo Kupiškio miesto šventėje su čia dirbančiomis kolegėmis Jolita ir Sigita pradėjome šią vasarą startavusią emocinės pagalbos liniją vyresnio amžiaus žmonėms „Caritas klauso“.

Buvo labai malonu sutikti senus gerus draugus Ingridą, Jūratę, Liną, o ypatingai, kad mūsų palaikyti atėjo dėdė Kaziukas!

Beje, jo idėją, kaip kuo plačiau paskleisti „Caritas klauso“ pagalbos telefoną 0 800 700 08, prie kurio specialiai apmokyti „Carito“ savanoriai budi ir vyresnio amžiaus žmonių skambučių laukia kiekvieną šiokiadienį nuo 9 iki 19 val., įgyvendinsime nacionaliniu mastu!

Kokia yra Ieva, baigusi darbus. Kaip lepinate save?

Kaip dažnam tėčiui ar mamai, baigus darbus Ievai pirma mintis, ką gaminti vakarienei. Save lepinu nieko neveikimu, tylėjimu, skaitinėjimu, muzika, kelionėmis, buvimu su brangiais žmonėmis.

Ačiū už Jūsų mintis.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur