STANČIKŲ GIMINĖS KLODUS PRASKLEIDUS – IR LEGENDA, IR GARSIOS ASMENYBĖS

„Kūrybiškumo genas“

Su kupiškėnu Kaziu Stančiku, visuomenininku, buvusiu sąjūdiečiu, kultūros ir paveldosaugos darbuotoju, pasikalbėjome ne tik apie jo gimines, kas jau žinoma, kas kelia abejonių, bet ir apie pavardės įdomybes.

Būsimas pašnekovas suintrigavo pasakęs, kad pirmiausia reikėtų pradėti nuo juokdario Stančiko. Taigi taip ir pradėjau.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Legenda

Internete, „Vikipedijoje“, radau informaciją, kad Stančikas (1480–1560) buvo tiesos sakymu į akis pagarsėjęs, vienas žinomiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) juokdarių. Jis tarnavo trims LDK valdovams: Aleksandrui, Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui.

Istorijos šaltiniai byloja, kad nežinomas nei tikrasis šio juokdario vardas, nei tiksli jo biografija. Kartais vadintas riteriu-juokdariu, tai galėjo būti riteris, kuriam sužeidimas nutraukė karinę karjerą.

Viduramžiais ir Renesanso epochoje daugelis valdovų žinojo, jog pavojinga klausytis vien svitos, jam pataikaujančios ir patvirtinančios viską, ką karalius galvoja. Stančikas pačiam karaliui į akis visiems girdint rėždavo tiesą rūpindamasis, kad karalius neatsisakytų šios pripažinti.

Taigi tokia įdomi istorija, nepaisant visko, išgarsinusi Stančiko pavardę.

Vėliau susėdus ilgiau pasikalbėti K. Stančikas papasakojo, kad ta intriga ir šiais laikais toliau plėtojama.

Ir jos atgarsiai

„Gal prieš dvidešimt ar penkiolika metų buvęs Smilgių klebonas a. a. Bronius Antanaitis, su kuriuo susitikau per vieną renginį Seime, paklausė, ar pažįstu Antaną Stančiką. Atsakiau, kad tai amžinatilsį mano dėdė. Kunigas atsakė, kad tai ne amžinatilsį, o gyvas žmogus iš Radviliškio. Pagalvojau tuomet, kad ir mano dėdė buvo nelabai toli nuo to krašto, iš Ginkūnų. Taip netrukus ir supažindino mane kunigas su tuo žmogumi. Jis gydytojas, taip pat jau pensininkas. Kai susitikome, jis iškart ir pasisveikino: „Sveikas, gimine. Aš išsiaiškinau, kad visi Stančikai yra kilę iš to paties kelmo, iš to paties juokdario. Tik dar neišsiaiškinau, ar Stancikai irgi tos pačios kilmės“, – pasakojo K. Stančikas.

Pasak jo, tą paukščiuką nesunku buvo nubraukti, kad pasikeistų pavardė. Per neramius laikus būta visokių pavardžių pokyčių. Antai pokario metais žmonės, norėdami išvengti represijų, nuslėpti savo kilmę, kartais savo pavardes truputį iškreipdavo. Taigi gal Stancikai kažkada ir buvo Stančikais.

„Visgi, manau, kad Stančikų kildinimas iš karališkojo juokdario yra graži legenda ir tiek“, – išsakė savo nuomonę pašnekovas.

Gal su karaliais pro Kupiškį keliavo ir jo dvare buvo apsistojęs ir tas karaliaus juokdarys Stančikas? Pasamprotavome abu, kad taip galėjo būti.
„Lenkiškoje ir lietuviškoje literatūroje radau, kad tas juokdarys ne tik juokais užsiėmė, bet ir mėgo tiesiai šviesiai teisybę į akis karaliui pasakyti. Turiu ir aš tokių bruožų, kur reikia ir kur nereikia, įsikišti“, – su šypsena konstatavo K. Stančikas.

Pasak jo, vis dėlto juokdarys Stančikas buvo neeilinė asmenybė. Apie jį ne tik daug kur rašoma, bet jis pavaizduotas ir gal dešimtyje profesionalaus meno kūrinių. Taigi tokią pavardę turėti smagu.

„Įdomiausia, kad Stančikų pavardė populiari tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Lietuvoje yra Stančikų kaimas ir Stančikų ežeras, kažkur lyg ir netoli Elektrėnų. Lenkijoje ši pavardė paplitusi aplink Suvalkus, yra ir toks pat kaimas. Taip pat du geležinkelio tiltai, kultūros paminklai šiuo vardu pavadinti“, – vardijo pašnekovas savo pavardės įdomybes.

Iš kur pasklido

K. Stančikas gimė Bikonių kaime, bet Stančikų giminės kelmas šiame areale, pasak jo, yra kilęs tikriausiai iš Rudikų. Šio kaimo kapinėse gal kas antras ar trečias antkapinis paminklas su Stančikų pavarde.

„Dabar nebėra ko paklausti apie giminystę, bet mano tėvas sueidavo su senosios kartos Stančikais iš Slavinčiškio, Rudilių. Stančikai populiari pavardė Kupiškio rajone ir legenda apie juokdarį Stančiką lyg ir įsilieja į bendrą vaizdą“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis pridūrė, kad antros eilės kelios tetos ir dėdė, vieno senelio brolio vaikai, gyveno Subačiaus miestelyje. Marytė Stančikaitė buvo garsi valgių gamintoja. Ją žmonės kviesdavo šeimininkauti baliuose. Jos sesuo Emilija garsėjo kaip gera audėja, sesuo Malvina buvo gera siuvėja. Jų brolis Jonas Stančikas buvo apylinkėse žinomas aludaris, nagingas žmogus. Kartu gyveno ir sesuo Aldona.

Bikonyse Stančikai atsirado nuo senų laikų. Buvo žemdirbiai.

„Mano seneliai Povilas ir Antanina Stančikai susilaukė šešių vaikų: Pranciškos (Janilionienė), Stefanijos (Vickienė), dvynukų Broniaus ir Genovaitės, Petronėlės (Kriaučiūnienė) bei Antano.

Tėvo ir brolis Antanas, ir sesuo Petronėlė tapo buhalteriais. Antanas buvo ilgametis Ginkūnų tarybinio ūkio buhalteris. Į juos nusižiūrėjęs ir mano tėvas Bronius baigė buhalterių kursus ir dirbo šį darbą „Neries“ kolūkyje, vėliau tapo to kolūkio pirmininku. Jis ir Kupiškio paukštyną statė, ir ten direktoriavo. Taip pat buvo Panevėžio r. Maženių kolūkio pirmininkas. Įdomiausia, kad visas pareigas ėjo baigęs tik keturias klases ir būdamas nepartinis. Mama prieškario metais Salamiestyje baigė Kunigaikštienės Birutės mergaičių mokyklą. Taigi gerai išmanė namų ūkio ir ruošos darbus, vaikų auklėjimą“, – pasakojo K. Stančikas.

Jo tėvai Bronius Stančikas ir Mečislava Vilčinskaitė-Stančikienė irgi įsikūrė Bikonių kaime. Jie užaugino keturis vaikus: Eugeniją, Vidmantą, Joną ir Kazį.
„Mūsų gryčioje gimė kompozitorius Benjaminas Alekna. Čia, kitame gryčios gale, ilgus metus buvo ir kaimo mokykla“, – sakė pašnekovas.

Kas slypi už moterų pavardžių

Daug įdomaus yra Kazio močiutės iš tėvo pusės ir mamos giminėje. Čia galima rasti ir kunigų, ir garsių politikų, ir ano meto šviesuomenės atstovų.
Daug šių faktų sudėta į Vidmanto Jankausko knygą „Ką tyli akmenys. Viksvų giminės istorija“. Ten rašoma, kad jo senelis Povilas Stančikas apie 1900 metus buvo vedęs Antaniną Baniulytę-Stančikienę, kurios mama buvo Karolina Barbora Viksvaitė-Baniulienė.

Jos brolis kunigas Pranciškus Viksva, pastatęs Žiobiškio bažnyčią, kunigavęs ir Pandėlyje, gerai pažinojo kunigą ir poetą Antaną Baranauską. Jie 1856–1857 metais kartu mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Kunigai P. Viksva, A. Baranauskas ir Klemensas Kairys buvo pasirašę susitarimą dėl lietuvybės, lietuvių kalbos puoselėjimo carinės priespaudos metais. P. Viksva ir po seminarijos baigimo toliau bendravo, susirašinėjo ir su A. Baranausku, ir su K. Kairiu. Laiškus rašydavo lietuvių kalba, tais laikais tai buvo retas reiškinys.

Pasak K. Stančiko, per prosenelę Karoliną Barborą jie giminiuojasi ir su garsia kalbininke Klementina Vosylyte. Mat prosenelės sūnaus Konstantino Baniulio dukra Vincentina buvo nutekėjusi į Bakšėnus už Vosyliaus.

Onos Baniulytės-Kuzavinienės, dar vienos Karolinos Barboros dukters, anūkas Venantas Mačiekus yra žymus etnologas, vienas iš „Romuvos“ sąjūdžio pradininkų, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas. Iš šio žmogaus irgi daug sužinojo apie savo giminę.

Dalis Viksvų giminės atstovų patyrė Sibiro tremtį. Buvo rezistencinės kovos dalyvių.

K. Stančiko motinos Mečislavos Vilčinskaitės-Stančikienės giminės istorija irgi įdomi. Jo prosenelis, bobutės senelis Jonas Antanas Vilčinskas, buvo Salamiesčio bažnyčios vargonininkas, daraktorius. Jo sūnus Juozas Vilčinskas, K. Stančiko senelis, dalyvavo 1905 metų revoliucijoje, persekiotas caro valdžios.

„Vilniuje Mokslų akademijos bibliotekoje skaičiau jo bylą. Nuo carinės valdžios persekiojimo Juozui pavyko pabėgti į Liepoją. Ten sutiko moteriškę, kuri turėjo laisvą šipkartę kelionei į Ameriką ir sutiko jį paimti kaip bendrakeleivį, kad padėtų nukeliauti su didele manta.

Amerikoje senelis dirbo visokiausius darbus fabrikuose. Ten susipažino su Morta Brazauskaite, ją vedė, susilaukė sūnaus Jono, Amerikos piliečio. Lietuvoje jiems dar gimė sūnūs Kazimieras, Antanas, Vytautas (žuvo rezistencinėje kovoje) ir dukros Mečislava, Viktorija.

Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jų šeima grįžo į Lietuvą. Parsivežtus dolerius išmainė į bene 900 aukso rublių ir įsikūrė Mortos tėviškėje Mikailiškių kaime, Pašušvio parapijoje, Radviliškio r.

M. Brazauskaitė, mano bobutė, yra tikra prezidento Algirdo Mykolo Brazausko teta, jo tėvo Kazimiero sesuo. Taigi giminystės gijos mus sieja ir su šiuo žymiu Lietuvos politiku“, – pasakojo K. Stančikas.

Anot jo, gyvenimas toks margas, tarsi juokdariui Stančikui pridėjus ranką.

Praeities ir dabarties jungtys

K. Stančikas sakė, kad tarp gyvųjų nebėra nei jo sesers, nei abiejų brolių.

Sesuo Eugenija buvo vyriausia, gimusi 1943 metais. Ji tapo žurnaliste, puoselėjo kupiškėnų tarmę, yra redagavusi apie 40 leidinių apie Kupiškį ir kupiškėnų autorių kūrybos knygų. Susilaukė trijų dukterų Kristinos, Ievos ir Veronikos. Ieva irgi tapo žurnaliste. Šiuo metu yra Lietuvos „Carito“ komunikacijos koordinatorė. Kristina dirba psichologe Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Veronika yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologė, tinklaraštininkė.

Brolis Vidmantas liko gyventi tėviškėje, Bikonyse. Vėliau pasistatė namus Paketuriuose. Jis užaugino tris vaikus: Mindaugą, dvynukus Aušrą ir Saulių.
Jonas buvo baigęs vidurinę mokyklą. Po privalomos tarnybos armijoje darbavosi kariniame dalinyje Panevėžio r., Pajuostėje, lėktuvų mechaniku. Vėliau grįžo gyventi į Kupiškį. Jo dukra Renata ištekėjo už ispano. Dirba Vilniuje tarptautinėje kompanijoje vadovaujamą darbą.

„Mokykliniais metais mėgau skaityti knygas. Domėjausi istorija. Norėjau tapti muziejininku. Išvažiuoti studijuoti į Vilnių nebuvo iš ko. Tad pasirinkau tuometinę Rokiškio kultūros mokyklą, dramos būrelio vadovo specialybę. Buvo netoli važinėti iš Bikonių. Traukinio bilietas kainavo tik 45 kapeikas“, – pasakojo K. Stančikas apie savarankiško gyvenimo pradžią.

Vėliau jis studijavo tuometinės Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete ir įgijo kultūros-švietimo darbuotojo, klubinio darbo organizatoriaus-metodininko kvalifikaciją. Jam teko vadovauti ir Kupiškio rajono kultūros namams, rūpintis naujo jų pastato statyba.

Vidmantas Jankauskas „Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašo, kad K. Stančikas (gim. 1953 m.) buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kupiškio iniciatyvinės grupės narys, vienas iš Baltijos kelio ir Sausio 13-osios kupiškėnų dalyvių organizatorių ir vadovų, yra paskelbęs prisiminimų.

Dirbdamas Kultūros paveldo inspekcijoje, vėliau Kultūros vertybių apsaugos departamento Panevėžio teritorinio padalinio vadovu, vyr. valstybiniu inspektoriumi, daug nuveikė rajono labui.

Jo iniciatyva daugelis memorialinių objektų pažymėti paminklinėmis lentomis. 1988–1991 metais nustatytos Kupiškio r. paveldo teritorijos ir jų apsaugos zonos.

Su Sąjūdžio bendražygiais Kupiškyje atstatė Nepriklausomybės paminklą, sutvarkė žydų kapines, pažymėjo knygnešių kapus.

Lietuvos teatro sąjungoje išrūpino lėšų Babickų namui Laukminiškiuose atstatyti, organizavo buvusio dominikonų vienuolyno ansamblio Palėvenėje ir Adomynės dvaro paruošiamuosius darbus restauracijai, rūpinosi jos vykdymu.

K. Stančikas buvo Europos paveldo dienų organizavimo pradininku Panevėžio apskrityje.

Jis papasakojo, kad turi tris vaikus. Sūnus Laurynas mokėsi Kauno technikos universiteto gimnazijoje, vėliau baigė šį universitetą. Dirba programavimo srityje. Gyvena Kaune. Dvi jo dukros studentės, sūnus septintokas.

Dukra Aistė baigė Vilniaus universitete teisės studijas. Gyvena Vilniuje. Dirba Darbo inspekcijoje, konsultacijų skyriuje. Susilaukė dviejų sūnų. Vienas penktokas, antras gimnazistas.

Dukra Gabija studijavo Vilniaus universitete indologiją, metus studijas tęsė ir Indijoje. Baigė Vilniaus universitete semiotikos magistrantūros studijas. Dirbo kūrybininke reklamos agentūrose. Dabar šia veikla užsiima savarankiškai. Vienas jos pomėgių yra ir keramika.

K. Stančikas parodė nemažą pluoštelį nuotraukų iš asmeninio albumo ir papasakojo, kas ten įamžinta.

Sunku buvo atsirinkti iš jų pluošto įdomiausias, kurios nors kažkiek praskleistų prabėgusio laiko skraistę.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur