„Kūrybiškumo genas“
Biochemikas prof. Kęstutis Sasnauskas, garsaus mokytojo kupiškėno Vlado Sasnausko sūnus, šiandien aktyviai nebesireiškia mokslinėje veikloje, bet seka šias naujienas, juolab kad ir sūnus dirba toje pačioje mokslo srityje.
Pasikalbėjome trumpai telefonu su Vilniuje gyvenančiu mokslininku apie Kupiškyje prabėgusias vaikystės ir ankstyvos jaunystės dienas, studijas, svarbiausius mokslinius atradimus ir dabartį.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Mokyklinius metus prisiminus
Kęstutis su dvejais metais vyresne seserimi Aurelija užaugo dabartinės Vilniaus gatvės name, pažymėtame 7 numeriu. Ta gatvė, anot pašnekovo, anksčiau vadinosi ir P. Pajarskio, ir Kosmonautų vardais.
Šiuo metu tas namas priklauso kitiems žmonėms.
„Mokykliniais metais mėgau sportuoti. Mano vaikystė buvo judri, visur lakstanti. Krosai, šuolis į aukštį, slidinėjimas buvo mėgstamiausios sporto šakos. Pradėjęs studijuoti Vilniaus universitete buvau šios aukštosios mokyklos slidinėjimo rinktinės narys. Lietuvoje sniego užtektinai nebūdavo. Visą lapkričio mėnesį reikėdavo važiuoti į šiaurę treniruotis. Neilgai studijų metais sportavau, nes šių išvykų nebegalėjau suderinti su mokslais, atlikti laboratorinių darbų.
Iš vaikystės dar pamenu, kad žiemos vakarais tėvas parsinešdavo iš bibliotekos rusų kalba Aleksandro Diuma, Žiulio Verno knygų ir perskaitęs mums pasakodavo, kas jose rašoma. Tada nebuvo šių knygų vertimų į lietuvių kalbą. Taigi grafo Montekristo istoriją pirmiausia išgirdau iš tėvo pasakojimo“, – prisiminė pašnekovas.
Kęstučiui mokykloje labai gerai sekėsi beveik visi dalykai. Buvo gana uolus ir drausmingas mokinys, nes nevalia daug išdykauti mokytojo sūnui.
Jam patikdavo matematikos mokytojo Dubrindžio dėstomos pamokos, pasižyminčios kieta logika. Chemijos pamokos nelabai domino. Buvo gana lengvos, atliepė anų laikų Chruščiovo chemizacijos bumo reikalavimus.
Kupiškėniškas veiksnys
Paklaustas, kodėl vis dėlto pasirinko chemijos studijas, Kęstutis papasakojo, kad tuo metu atsirado naujas dalykas – biochemija. Lėmė ir tai, kad buvo su kuo pasikalbėti apie šį dalyką.
„Dvi merginos, mokytojų dukterys iš Kupiškio, tą dalyką buvo pradėjusios studijuoti. Tai Ramunė Vilkaitė ir Jūratė Vaitiekūnaitė. Pastaroji vėliau visą gyvenimą dirbo, dėstė Vilniaus universitete.
Kai svarsčiau, kur pasukti baigus mokyklą, R. Vilkaitė jau baiginėjo studijas, o J. Vaitiekūnaitė studijavo trečiame kurse. Tai jos papasakojo apie savo studijas, paagitavo rinktis biochemiją, kad tai naujas ir perspektyvus dalykas.
Tėvai nedarė įtakos mano studijų krypties pasirinkimui. Pats su draugais taip nusprendžiau. Kartu su manimi į biochemiją stojo ir mano draugas Rimantas Markūnas. Abu įstojome. Vėliau jis ilgai dirbo tuometinėje fermentinių preparatų gamykloje viršininku“, – apie studijų pasirinkimą pasakojo pašnekovas.
Studijų metais Kęstutį supo gana kupiškėniška aplinka. Jis universitete sutiko dar vieną kraštietį prof. Antaną Glemžą. Jis buvo ką tik grįžęs iš aspirantūros studijų Maskvoje, apsigynęs biochemijos mokslų daktaro disertaciją ir dirbo katedros vedėju.
Vėliau Kęstutis bendradarbiavo įkurtame Taikomosios enzimologijos institute, kuriam vadovavo A. Glemža. Vėliau iš jo perėmė direktoriaus pareigas.
Atgavus nepriklausomybę tas institutas pervardytas į Biotechnologijos institutą.
Šis institutas 2010 metais prijungtas prie Vilniaus universiteto, kad studentams būtų sudarytos visos sąlygos gilintis į tą mokslo sritį. Kęstutis tapo ir dėstytoju.
Genų inžinerija ir kiti dalykai
Paprašytas plačiau papasakoti, kas yra genų inžinerija, Kęstutis sakė, kad Taikomosios enzimologijos institute buvo sudarytos neblogos sąlygos plėtoti šiai mokslo sričiai, įkurta genų inžinerijos laboratorija. Tame institute jis dirbo nuo 1979 metų, 1985 metais tapo genų inžinerijos laboratorijos vedėju. Buvo pradėti įvairių baltymų sintetinimo mielėse darbai. Gauti neblogi rezultatai.
Paaiškėjo, kad tai perspektyvi virusų diagnostikos sritis. Tai panaudojama ir kuriant vakcinas. Šiems tyrimams buvo gavę ir europinį finansavimą, bendradarbiavo su daugeliu užsienio šalių.
„Labiausiai įsiminė pirmą kartą ryškiai elektroniniu mikroskopu pamatytos virusinių baltymų suformuotos gražios, virusus primenančias dalelės. Šiaip plika akimi jų negali pamatyti. Į virusus panašios dalelės imituoja virusus ir prieš baltymus ir virusus formuoja atsparumą“, – apie mokslinių tyrimų subtilybes kalbėjo pašnekovas.
Ar greitai galėsime džiaugtis, kad šiandien daugelis nepagydomų ligų galės būti pagydomos?
Į šį klausimą mokslininkas atsakė optimistiškai, kad prie to artėjama. Nauji diagnostikos, genų inžinerijos metodai padeda sėkmingai gydyti vėžines ir paveldimas ligas.
Pasak Kęstučio, su vadinamosiomis genų žirklėmis galima sergantį geną pakeisti sveiku. Antai kūdikiui gimus su patologija ir ją laiku nustačius, galima ištaisyti įgimtą defektą. Kuriamos atitinkamos metodikos ir atlikta sėkmingų bandymų. Taigi progresas akivaizdus. Bet atsiranda naujų pavojingų virusų atmainų.
Tai lemia žmonių tankio didėjimas, didelė jų migracija. Visa tai padeda išplisti virusams. Pašnekovas užsiminė ir apie dar vieną galimą grėsmę, kai virusai iš gyvūnų peršoka į žmogaus organizmą. Tokiu būdu irgi gali atsirasti naujų pavojingų virusų.
Anot Kęstučio, blogai, kad kai kurie žmonės nepatikliai vertina skiepus. Juk vakcinos išgelbėjo milijonus žmonių.
„Esu tyrinėjęs savo giminės genealogiją nuo XVIII a. vidurio. Išlikusiose bažnytinėse knygose surašyta, kada žmogus gimė, nuo ko ir kada mirė. Iš šių įrašų sužinojau, kad daug mano giminaičių mirė nuo tymų, raupų ir panašių ligų kūdikystėje, kai nebuvo nuo tų ligų skiepų.
Dviejų šimtų metų vakcinacijos patirtis rodo, kad vakcinos nekenkia žmonėms. Kartais konkurentai išgalvoja, kad vakcina pavojinga ir pan. Žmonės neturėtų bijoti skiepų. Pvz., raudoniukė, tymai yra pavojingos ligos, galinčios sukelti kūdikių apsigimimą. Vakcinos nuolat tobulinamos ir toliau gelbėja žmones nuo pražūties. Toje srityje dirbantys mokslininkai atlieka milžinišką darbą“, – teigė pašnekovas.
Jis nebedirba mokslinio darbo, bet su kolegomis bendrauja. Juk reikia užleisti kelią jaunimui. Daug yra žingeidžių, išradingų jaunų žmonių. Tai gali patvirtinti kaip buvęs dėstytojas.
Apie artimuosius
Kęstutis džiaugėsi, kad sūnus Giedrius irgi tapo biochemiku. Gal kitaip ir negalėjo būti užaugus biochemikų šeimoje.
„Giedriui sekasi gerai. Jis dirba toje pačioje srityje su genų žirklėmis. Neturėjau tiesioginės įtakos jam renkantis studijas. Kai sūnui reikėjo apsispręsti, ką studijuos, buvau metams išvykęs į stažuotę Prancūzijoje. Žinoma, kažkiek nusižiūrėjo į mane. Šiaip pavojinga tokiais atvejais vaikui primygtinai patarti, ką turi rinktis. Geriau leisti rinktis pačiam, kad vėliau, jeigu nesiseks, tėvams nebūtų priekaištų“, – sakė pašnekovas.
Kęstučio dukra Lina baigė medicinos studijas. Trumpai dirbo vaikų gydytoja. Ištekėjo. Sulaukė savo atžalų ir nebegrįžo į gydomąją mediciną. Perėjo dirbti į Ligonių kasas.
Kęstutis turi keturis anūkus. Vyriausias Justas baigė architektūrą. Jo sesuo Aistė studijuoja teisę. Tai dukros Linos vaikai. Sūnaus Giedriaus atžalos jaunesnės. Sūnus Mykolas bus devintokas, o sūnus Simonas – pirmokas.
Taigi kol kas nėra biochemikų dinastijos tęsėjų, bet dar savo žodžio netarė jauniausi anūkai.
Paklaustas, kokių savybių, be tam tikrų paveldėtų gabumų, reikia, kad taptum daug pasiekusiu mokslininku, Kęstutis pirmiausia įvardijo darbštumą. Anot jo, nuoširdžiai dirbdamas gali daug pasiekti bet kokioje srityje. Dar svarbu atkaklumas, žingeidumas. Įgimtų gabumų ir tų savybių lydinys gali duoti gerų rezultatų.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
Sentimentai ir pomėgiai
Kęstutis gimtajame Kupiškyje apsilanko tris kartus per metus – per Vėlines, pavasarį ir vasarą. Didelę nostalgiją tebejaučia Pyragių ežerėliui, kur vasarą vos ne kasdien dviračiu važiuodavo maudytis.
„Vasarą yra tradicija susitikti giminaičiams. Kas gali, dažniausiai rugpjūtį, atvažiuoja. Kupiškyje gyvena dvi pusseserės, iš Panevėžio atvažiuoja pusseserių. Tuos suėjimus organizuoja mano sesuo, gyvenanti Klaipėdoje“, – pasakojo pašnekovas.
Kęstutis mėgsta gilintis į savo giminės istoriją. Jau minėjo, kad jos pėdsakus atsekė iki XVIII a., 1773 metų.
„Tai nuo manęs septynios kartos. Visi buvo valstiečiai valakininkai. Turėjo apie 20 hektarų žemės. Tėvo senelis buvo Petras Sasnauskas, prosenelis Andrius Sasnauskas. Jie kilę iš Aukštupėnų. Dalis giminės gyveno ir Kupiškyje.
Įdomu tyrinėti senas bažnytinių metrikų knygas. Sunku skaityti lotynų, rusų kalbomis darytus įrašus, bet smalsumas veda pirmyn ir sužinai, kada kas gimė, kada susituokė, kiek vaikų susilaukė, kas buvo krikštatėviai. Atrodo, kad jau suradau viską, kas įmanoma sužinoti apie savo giminės šaknis. Naujų dokumentų nerandu. Kupiškio bažnyčioje buvo gaisrų. Dalis dokumentų sudegė per šiuos gaisrus“, – tvirtino Kęstutis.
Jis giminės genealogija susidomėjo išėjęs į pensiją. Kol gyvi buvo tėvai, nekilo mintis jų paklausinėti apie praeitį, o dabar nebėra ko paklausti.
Sodininkystė dar vienas Kęstučiui mielas užsiėmimas. Jis šia veikla ir užsiima. Turi sodą prie Žaliųjų ežerų.
„Medelių skiepijimas, naujų vaismedžių paieška man labai patinka. Sportu irgi tebesidomiu, žinoma, pasyviai. Per televiziją mėgstu stebėti krepšinio, futbolo varžybas“, – pasakojo pašnekovas apie savo pomėgius.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur